Vilniuje prasidedančiai tarptautinei knygų mugei, žinomas žurnalistas ir leidėjas Algimantas Semaška prasitarė apie vis labiau įsigalinčius gangsterių veiklos metodus lietuviškų knygų leidybos versle.
Su leidyba nesusiję verslininkai žlugdo įmones
– Jūsų paskelbtoje nuomonėje viename naujienų portalų skelbiama, kad „kasmet nuo 2008 m. Lietuvos leidėjų asociacijos duomenimis, išleidžiamų knygų pavadinimų mažėja 15 – 20 proc. (2008 – 4 580, 2009 – 3 972, 2010 – 3 177), o tiražų vidurkis sumenko iki 1 200 egz. Visų pirma tai įtakoja knygų brangimą ir mažina perkamumą, ir ypač skatina nelegaliai skenuotų knygų piratinį platinimą internete. Daugelio leidyklų gyvenimą apsunkino į leidybos verslą įsisukę plėšrūnai”. Kas yra tie plėšrūnai jūsų akimis?
– Plėšrūnai knygų leidybos versle, mano supratimu, yra nesąžiningi šio verslo veikėjai. Knygų leidyba ilgą laiką reguliavo ne tik įstatymai, bet ir šio verslo dalyvių tarpusavio pagarba, sąžinės, kilnumo principai.
Ilgą laiką tai buvo gan uždara erdvė, kurioje dirbo tik šios veiklos profesionalai. Tačiau pamažu į knygų verslą įsibrovė kitų sričių verslo atstovai, kurie deklaravo, esą, nėra skirtumo makaronus gaminti ir pardavinėti, ar knygas leisti ir platinti. Atseit, vadybos principai vienodi...
Jie nepaisė nerašytų šios veiklos principų, daug jų veiksmų diktavo savanaudiškas tikslas praturtėti kitų sąskaitą. Iškart prasidėjo konfliktai ir griūtys. Plačiai nuskambėjo respublikinio knygų centro kolapsas. Gal stambiausia šios sferos griūtis – UAB „Mūsų knyga“, kuri daug metų visoje Lietuvoje sėkmingai platino daugelio leidėjų knygas. Vos „Mūsų knygą“ perėmė su leidyba nesusiję verslininkai, pradėjo strigti jos veikla. O 2009 m. vasarą „Mūsų knyga“ staiga paskelbė nutraukianti veiklą, palikdama milžiniškas skolas knygų leidėjams už parduotas jų knygas.
Simptomatiška, kad 2009–ųjų birželio 23 d., kai „Mūsų knyga“ jau skelbėsi, negalinti leidėjams išmokėti sumas, gautas už jų parduotas knygas, bendrovė įsigijo brangius žemės sklypus prie Vilniaus–Kauno magistralės, kurių bendras plotas 15,88 ha...
Tokiais ir panašiais savanaudiškais veiksmais verslo plėšrūnai sugebėjo per dvejus metus sužlugdyti knygų platinimo firmą. Per kitus metus po kelių teismų lyg ir pradėjo restruktūrizaciją (viltis leidėjams atgauti bent dalį „Mūsų knygoje“ įstrigusių lėšų).
Bet tai buvo tik žaidimas, savotiška dūmų uždanga, po kuria naujieji knygininkai toliau vykdė savo planą. Galų gale 2011 metų pabaigoje „Mūsų knyga“ įstumta į bankrotą. Galima spėti, kad tai ir buvo pirminis ją perėmusių verslo plėšrūnų tikslas.
Legendos sklinda apie vieno pagrindinių „Mūsų knygos“ savininko Vido Rago patirtį nuvairuoti firmas į bankroto duobę. Sako, jis jau ne vieną ten nuvairavęs iki „Mūsų knygos“.
Veikiausiai „Mūsų knyga“ į bankroto duobę nusitemps daugiau kaip du milijonus leidėjų lėšų. Leidėjai prarado viltį atgauti bent dalį lėšų iš tos duobės – net bankroto įstatymas jiems nepalankus.
„Sutartinės kainos” nebeliko
– Tame pačiame rašinyje jūs teigėte, kad UAB „Balsas.lt leidiniai„ išleista portale Balsas.lt rašinius skelbiančio žurnalisto Dailiaus Dargio knyga „Kruvinasis mafijos maršrutas“ – bene vienintelė, ant kurios kitoje pusėje yra išspausdinta kaina. Nejaugi daugelis knygų platintojų vengia tokių paprastų taisyklių?
– Kažkodėl jau pirmaisiais laisvosios rinkos metais leidėjai knygų prekybą perdavė į knygų prekeivių rankas. Pradžioje leidėjai dar spausdino ant knygų įspėjimus „kaina sutartinė”. Bet knygos prekeivių iniciatyva ir tokie įrašai išnyko.
Knygos kaina formuojasi keliomis pakopomis. Ne tik leidybos savikaina lemia knygos pardavimo kainą. Kainos knygynuose beveik dvigubai didesnės, negu jas nusistato leidėjai.
Priežastis – nevaldoma marža, – skirtumas tarp pirkimo (leidėjo) ir pardavimo (knygyno) kainos. Pirmiausia savo dalį prie leidėjo kainos prisideda tiekėjas, kuris išvežioja knygas po knygynus. Po to riebią dalį ant viršaus užsitepa knygynai.
Taip kainos išauga beveik dvigubai.
Žinoma, gyventi ir išgyventi reikia ir tiekėjams, ir knygynams.
Bet, panašu, kiek kuris sumąsto, tiek ir prisideda prie leidėjo kainos, dažnai tuos priedus net slėpdamas nuo leidėjo.
Tik užsukę į knygynus leidėjai pamato, kiek tikrai vertas jų produktas. Taip knygos kainos kyla beveik nevaldomai, o dėl to ir knygų perkama vis mažiau. Leidyba traukiasi.
Kai kuriose laisvosios rinkos Europos Sąjungos šalyse knygų kainos nėra jau taip visai „paleistos“. Galutinę pardavimo kainą ten nustato leidėjas derybų keliu su tiekėjais ir knygynais.
Leidėjas kainodaroje ten nėra taip nustumtas į šalį, kaip Lietuvoje. Bet gal mes patys, knygų leidėjai, ir kalti, savo produkciją be jokios kontrolės atidavę į kitas rankas?
Žurnalų, laikraščių leidėjai tvarkosi labiau vakarietiškai – spausdina savo leidinių kainas.
Ant knygų kiekvienas knygynas lipdo savo kainas – lipdukus.
Spausdintoms knygoms liko gyventi 10 – 15 metų
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje nėra populiarios skaitmeninės knygų versijos, kurios Vakarų pasaulyje konkuruoja su įprastomis – popierinėmis knygomis?
– Kol kas dar brangūs specialūs kompiuteriai (skaityklės) skaitmeninių knygų skaitymui. Brangi ir skaitmeninių knygų leidyba.
Negarantuotas pelningas tokių knygų pardavimas (jos brangokos), nes didelę konkurenciją sudaro piratinis knygų skaitmeninimas ir nelegalus jų platinimas internetu.
Štai populiari prezidento Valdo Adamkaus memuarų knyga, regis, pateko į tą juodąją internetinių knygų rinką ir nežinia, kiek tūkstančių internautų skaitė nelegalų skaitmeninį knygos variantą.
Kol kas ta juodoji knygų rinka praktiškai nekontroliuojama. Joje neegzistuoja autorinių teisių įstatymai, nepaisoma galimų leidėjų nuostolių, kai jo išleista, brangiai kainavusi knyga, nelegaliai platinama internetu, o knygynuose jau mažai kas ja domisi. Leidėjui tokiu atveju grynas nuostolis.
Juk į knygos tiražą tenka investuoti nuo 10 iki 50–60 tūkstančių litų (priklausomai nuo knygos apimties ir tiražo).
Bet, manau, su knygomis bus kaip su juostiniais fotoaparatais.
Juk viena iš didžiausių juostinės fotoindustrijos milžinių amerikiečių firma „Kodak” jau bankrutuoja, nes nespėjo persiorientuoti į skaitmeninę fotografiją.
Taip gali atsitikti ir su knygų leidybą, bet, manau, dar negreit. Ant popieriaus spausdinti knygų variantai dar tikrai vyraus 10–15 metų, ir tik palaipsniui juos išstums skaitmeninės knygos.
Pirmieji į skaitmenos sferą, be abejo, pereis vadovėliai. Palengvės moksleivių krepšeliai, studentams nebereikės sėdėti bibliotekose... Mes, leidėjai, jau turime ruoštis skaitmeninei leidybai. Ir gal pirmiausia reikėtų sukurti teisinę bazę, kuri užtikrintų autorių ir leidėjų teisių apsaugą.
Manau, kad kylanti kova prieš daugelio pasaulio šalių vyriausybių pasirašytą vadinamąją ACTA sutartį tik trukdo plėtotis teisiškai saugiam skaitmeninių knygų verslui, ta kova prieš ACTA trukdo skaitmeninių knygų verslą teisiškai teisingai sureguliuoti.
Juk laisvas popierinių knygų skaitmeninimas, už kurį pasisako ACTA priešininkai, greitai virstų leidybos pakasynomis.
Skaitmeninamų knygų autoriai, leidėjai iš internetinių tinklų turėtų gauti altlygį už jų platinamas knygas, kuris ne tik kompensuotų leidybos išlaidas, bet ir atneštų jiems pelno. Tada atsivertų pilnavertė skaitmeninių knygų rinka.
Plečiasi bibliotekų lankytojų ratas
– Esate ilgametis knygų verslo žinovas – ar nepaisant naujausių informacinių technologijų Lietuvos žmonės vis dar yra noriai knygas perkantys ir jas kremtantys žmonės?
– Pagal sociologines apklausas Lietuvoje knygas vis dar skaito 85 proc. gyventojų. Ir tai leidėjus nuteikia optimistiškai.
Tačiau knygų pirkimai, kaip minėjau, sumažėjo. Bet ne todėl, kad mažiau skaitoma. Praėjo mada kaupti namų bibliotekas, kurios užima daug vietos ir kuriomis naudojasi labai ribotas skaitytojų ratas, dažniausiai tik šeimos nariai.
Pastaraisiais metais labai išsiplėtė bibliotekų lankytojų ratas. Jų lankytojai tik apgailestauja, kad bibliotekose vis dar sunku rasti naujausių knygų – bibliotekos negauna pakankamai lėšų joms įsigyti.
Perkamiausiųjų sąrašai ugdo snobišką vertinimą
– Ar sutiktumėte su kai kurių didžiųjų knygų leidybos įmonių atstovų nuomone, kad šalies gyventojai neretai knygas renkasi ne pagal kritikų recenzijas, žinovų pastebėjimus ar informaciją žiniasklaidoje, o pagal kas savaitę dešimties perkamiausių šalies knygų sąrašą?
– Sutikčiau, nors aš asmeniškai gan skeptiškai žiūriu į tą perkamiausių knygų dešimtuką. Jis ugdo snobišką knygų vertinimą. O ir dešimtuko statistinis pagrįstumas dažnai man kelia abejonių...
Naujų knygų recenzijų labai retai aptinku. Pasitaiko anotacijų, bet ir jos nesistemingos. Pavyzdžiui, laikraščiai, žurnalai ir ypač internetiniai žinių tinklalapiai galėtų skirti daugiau vietos naujų knygų apžvalgoms. Dabar kolegos leidėjams dažniausiai siūlo skelbtis reklamos teisėmis, o tai gana brangu.
– Kokio žanro literatūra dominuoja tarp Lietuvos skaitytojų?
– Dabar jau sunku pasakyti. Buvo ilgai užtrukęs meilės romanų periodas, detektyvų, fantastikos era. Bent jau iš savo leidybinės patirties prieinu prie išvados, kad grožinės literatūros paklausa mažėja, daugiau domimasi įvairių sričių pažintine literatūra.
TIK FAKTAI
Žurnalisto, leidėjo A. Semaškos įsteigta leidykla „Algimantas” veikia nuo 1993 m. Per tą laiką išleido daugiau kaip 120 knygų.
Dabar platinamas didžiausias iš iki šiol išleistų kelionių vadovų po Lietuvą „Visa turistinė Lietuva„, pažintinė albumo tipo knyga anglų kalba „Lithuania“ (2011 m.).
Leidykla išleido nemažai grožinės literatūros – vertimų iš vokiečių, anglų kalbų: pastaraisiais metais išėjo romanai „Taksi„, „Inspektorius medine koja“, „Plačiai užmerktos akys„, „Agnesė“, „Ūžesys ausyse”.
Iki šiol UAB „Balsas.lt leidiniai„ išleido dvi portale Balsas.lt, savaitraštyje „Balsas.lt savaitė“ ir laikraštyje „Akistata„ kas savaitę publikacijas skelbiančio žurnalisto D. Dargio knygas – „Tikroji Daktarų istorija“ ir „Kruvinasis mafijos maršrutas”.
Abi šios kriminalinio žanro dokumentinės apybraižos sulaukė neregėto skaitytojų susidomėjimo. Iki šių dienų jų parduota per 20 000 vienetų.
Darius Klingerys
