Vyriausybė bus atsakinga už tai, jeigu kitąmet vyksiančiuose savivaldos rinkimuose šalies energetikos saugumo politikos problemos taps viena pagrindinių kampanijos temų ir spekuliacijų objektu. Korektiškiau patikslinus – už tai turės prisiimti atsakomybę ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nepaisant keliamų ambicingų tikslų bei intensyvių pastangų, apie kurias žinios pasiekia viešąją erdvę.
Pamėginsiu paaiškinti, ką turiu galvoje. Prieš kelias savaites Vyriausybės atstovams paskelbus apie Klaipėdos uosto rajone pagaliau atrastą, ko gero, tinkamiausią vietą suskystintųjų dujų terminalui statyti (prie Kiaulės nugaros salos), galvojau: iš kurios gi pusės pirmusyk driokstelės. Driokstelėjo, kaip sykis, vos po kelių dienų iš Seimo liberalo Vytauto Grubliausko-Kongo lūpų. Apie numatomos statybos keliamą pavojų lyg Kuršmarių žuvytėms, lyg ir kraštovaizdžiui, o gal žvejams arba visiems klaipėdiečiams.
Ta proga Klaipėdoje išrinktam Kongui tuojau pat būtų galima pasiūlyti nuvykti pasižmonėti į Izraelio valstybei priklausantį siaurą Raudonosios jūros pakrantės ruoželį, prie kurio įsikūręs Eilato kurortas. Nedraugiškų žydų valstybei arabų šalių (Egiptas ir Jordanija turi bent diplomatinius santykius, o štai Saudo Arabija Izraelio apskritai nepripažįsta) apsuptame kelių kilometrų pločio krante telpa ne tik turistų gausiai lankomi paplūdimiai, bet ir nacionaliniam energetiniam saugumui svarbūs jūrų krovos terminalai. Jų niekas nereikalauja iš ten iškelti, nors kartą per penkmetį Eilate nukrinta vienas kitas iš arabiško kranto paleistas reaktyvinis sviedinys.
Bet greičiausia, jog pavyzdys čia – ne esmė. Visi apie politiką rašantys žurnalistai žino – kad ir koks užsimiegojęs būtų Seimo narys, išgirdęs aptariant savo rinkimų apygardos reikalus, neišvengiamai suklūsta. Tada – pirmoji politinė taisyklė: sureaguoti kaip įmanoma greičiau; antroji: jeigu įmanoma, kalbėti apie grėsmes. Antroji taisyklė 95 atvejais iš šimto užtikrina viešųjų ryšių sėkmę – galbūt kartais nebus pataikyta į dalykinį temos taikinį, tačiau į rinkėjų savisaugos instinktų dirgiklius – beveik be abejonių. Nes klaipėdiečiai lygiai tokie patys, kaip ir visi lietuviai: norėtų gyventi namelyje ant jūros kranto (kaip Kalifornijos milijardieriai), dar – kad horizonte nesimatytų jokio uosto, pageidautina – ir kaimynų. Ir dėjo jie ant to visai efemeriškai atrodančio visos šalies energetinio saugumo.
Kita panašią žinią nešanti kregždutė pasiekė jau šią savaitę. Apie šalies energetinio saugumo reikalus kalbėjomės su vienu Lietuvos diplomatu, kuris užsiminė, kad kai kurių savivaldybių, kurių teritorijoje numatoma tiesti aukštos įtampos linijas (tokių projektų skirtingose šalies vietose – bent keli), atsakingi pareigūnai it susitarę ėmė labiau rūpintis kraštovaizdžiu. Žilą senovę menančiais piliakalniais ir pilkapiais, šimtamečiais miškais, lietuvio sielą raminančiomis ąžuolų giraitėmis ir vienatinėmis liepomis, poetų apdainuotaisiais upių slėniais... Kuriems aukštos įtampos perdavimo stulpai ir laidai, esą, padarytų nepataisomos žalos.
Čia jau gali kilti klausimas: o kuo gi eilinį kartą dar šia prasme dėtas A.Kubilius ir jo Vyriausybė. Kuri kaip sykis išsijuosusi veikia stengdamasi išjudinti metų metus nejudančius energetinio šalies saugumo projektus. Premjeras „dėtas“ dėl to, kad taip ir nesugebėjo šių svarbių pastangų paversti nacionaline politika. Energetikos iniciatyvos (kadangi mano paminėtas V.Grubliauskas yra valdančiai koalicijai priklausančio Liberalų sąjūdžio narys) geriausiu atveju yra krikdemų–konservatorių politika. Tačiau dar labiau tikroviška, kad tai yra vos ne asmeninis A.Kubiliaus ir energetikos ministro Arvydo Sekmoko (pritariant prezidentei Daliai Grybauskaitei) reikalas.
Jeigu pernai premjeras nebūtų įrodęs, jog intensyviai dirbdamas gali pasiekti nacionalinio masto susitarimus su natūraliai ir atvirai Vyriausybės ekonominei politikai oponuojančiomis profesinėmis sąjungomis, gal ir nebūtų apie ką kalbėti. Tačiau šiuo atveju man rodos, kad nepaisant viešos retorikos ir egzistuojančių stereotipų (pavyzdžiui, kad, tarkime, socialdemokratai tik ir sėdi „Gazpromo“ kišenėje), veiklos nerandančią opoziciją buvo įmanoma įkinkyti į šį vežimą. Neišpasakytai sunku, tačiau įmanoma.
Alternatyva ryškėja kaip tik šiuo metu. Iš to paties neturėjimo ką veikti Seimo opozicija jau parengė interpeliacijos klausimyną energetikos ministrui. A.Sekmokas – greičiausiai yra geras vadybininkas (apie šiuos jo gebėjimus galėsime tvirčiau nuspręsti paaiškėjus bent jau tarpiniams jo gausių iniciatyvų rezultatams), tačiau, deja, turi per mažą politinę patirtį. Todėl jam natūraliai atrodo, kad, norint pasiekimų, reikia veikti greitai ir kuo mažiau apie tai kalbant. Politikoje yra šiek tiek kitaip.
Ketvirtadienį „Žinių radijuje“ viešai paskelbtas premjero ultimatumas, esą „opozicija turės pasirinkti, ar pasisako už Lietuvos energetinę nepriklausomybę“, yra nekuklus ir nekonstruktyvus. Viena vertus, nekuklus dėl to, kad premjero ir ministro duetas dar nėra Lietuvos energetinė nepriklausomybė. O jeigu, premjero požiūriu, ji kaip tik tokia ir tėra – aš už ją nestatyčiau nė grašio.
Rytas STASELIS
