Prezidentė Dalia Grybauskaitė su kiekvienu pareiškimu įgyja vis daugiau priešų. Jos kalbos apie menamus oligarchus ir korupciją tėra šūkiai, kokiais žongliravo nušalintas prezidentas Rolandas Paksas.
„Iš kiekvieno draugo ji daro abejojantįjį, iš abejojančiojo – priešą. Racionalus politikas elgiasi priešingai“, – konstatavo socialdemokratas Aloyzas Sakalas, vienas iš nedaugelio viešojoje erdvėje nebijąs kritikuoti Simono Daukanto aikštės šeimininkės.
– Veik 80 proc. gyventojų prezidentės veikla patenkinti. O viešojoje erdvėje esate vienas iš nedaugelio aršių D. Grybauskaitės veiklos kritikų. Kodėl kritikuojate tautos remiamą prezidentę? – nuo to „Balsas.lt savaitė“ pradėjo pokalbį su A. Sakalu.
– Nepretenduoju į „dvaro“ politikus. Tiesiog sakau, ką galvoju. Tie pasisakymai sukelia reakcijas: mane jau ir pedofilu komentaruose vadina, liepia tylėti ir panašiai. Deja, manęs tai neveikia, nors garantuotai esu išbrauktas iš bet kokio priėmimo pas prezidentę dalyvių. Negirdėjau, kad D. Grybauskaitę labai girtų ir rimtų politinių partijų lyderiai. Jie linkę tylėti, o tyla, kaip sakoma, nesukelia jokių problemų.
Iš prezidentės kalbų apie oligarchus, teismus, korupciją, politikus galima spręsti, kad ji save pervertina ir mano, kad jos žodis yra paskutinis – vos ne iš Dievo lūpų, galutinis ir neginčijamas. Ryškiausias pavyzdys – teisėsauga. Prezidentė ją griauna. Pavyzdys: vienąkart prezidentė sako, kad teismų sprendimus reikia vykdyti, o dėl Neringos Venckienės, kuri niekina teismus, tyli. Prezidentė teisėjus yra pavadinusi klanu. Su jais kalbama iš aukšto, prispaudžiant prezidentiniu batu visus teisėjus. Ji juk nekartoja, kad teismų sprendimai tiesiog turi būti vykdomi.
– Prezidentės kritikos sulaukia ne tik teismai. Anksčiau jis yra minėjusi ir oligarchus, labai daug korumpuotų pareigūnų. Kas lemia tokį prezidentės elgesį?
– Matyt, ji nori parodyti, kad vienintelė gera valdžia yra ji pati ir visos kitos valdžios prastos. Seimą ji mažiau puola, vyriausybės atskirus ministrus kritikuoja, tiesa, ne visus. Teismus ji puola todėl, kad šie negali apsiginti. Yra, žinoma, ir kitas variantas: ji tai gali daryti ir iš kvailumo, nors toks paskymas būtų gal kiek per stiprus. Gal tiesiog iš nesupratimo, kas yra teisinė valstybė? Kad yra trys valdžios šakos, kurios turi viena kita palaikyti, padėti vienai kitai, bet ne priešingai?
Nuolat girdime prezidentės lozungus apie oligarchus, korupciją, nusikaltėlius, užvaldžiusius valstybę, bet iš tų kalbų niekas neseka. Prezidentės viešai išsakytos pastabos apie korupciją – apibendrinančios ir nekonkrečios. Ji leidžia suprasti, kad Lietuvoje kone viskas ištisai korumpuota, supuvę – taigi čia tarsi reikia visus iššaudyti... Taip kalbėti negalima. Ypač, kai pasakoma, kad nusikaltėliai ar oligarchai valdo Lietuvą. Man tuomet norisi paklausti: o per ką jie valdo? Jei per Seimą – ji gali pasiūlyti jam pasileisti, jei per vyriausybę ir jos ministrus – ji gali pareikšti nepasitikėjimą. Jei nusikaltėliai valdo Lietuvą, jų pavardes reikia ištarti viešai ir pranešti generaliniam prokurorui. Priešingu atveju tai nusikaltimo slėpimas. Taigi, prezidentė kalba šūkiais be jokio aiškesnio turinio.
– Tariamų ar tikrų nusikaltėlių, oligarchų pavardžių paminėjimas iš prezidentės lūpų būtų precedento neturintis atvejis. Tokio rango valstybės pareigūnas negali sau to leisti; sulauktų teisinių pasėkmių.
-- Tas pavardes galima pasakyti prokurorams. Be to, priminsiu, nusikaltimo slėpimas – taip pat nusikaltimas.
– Vienišumo, ypač kovos su menama „sistema“, retoriką naudojo ir R. Paksas, šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Konstituciją.
– Taip, prezidentė elgiasi panašiai kaip R. Paksas. Ji nedaro tokių šiurkščių klaidų kaip jis, bet prezidentės elgesys kitais atžvilgiais, korupcininkų ar „sistemos“, yra lygiai toks pat. Tai liudija viena: prezidentės ir R. Pakso charakteriai panašūs.
– Vis dėlto prezidentė, progai pasitaikius, primena, sakyčiau, net savotiškai akcentuoja, kad jos mokytojas – kairiųjų patriarchas Algirdas Mykolas Brazauskas.
– Kiek žinau, D. Grybauskaitei pradėjus prezidentauti A. M. Brazauskas jau gailėjosi dėl siūlymo jai tapti prezidente. Beje, iškalbingas faktas, kad ji per dvejus metus nė sykio nepakvietė prezidento V. Adamkaus pasitarti užsienio ar vidaus politikos klausimais, nors šis dažnai būna prezidentūroje.
– Galbūt ji tariasi su dešiniųjų patriarchu Vytautu Landsbergiu? Bent jau viešojoje erdvėje V. Landsbergis nuosekliai remia prezidentę. Tiesa, su skambiais nutylėjimais dėl užsienio politikos.
– Dešiniųjų patriarchas – aukštos kvalifikacijos intrigų meistras. Negali suprasti, kodėl jis pritaria prezidentei. Po dienos jis gali ir nepritarti jos veiklai. Bet šiandien jam tai patogu. Manau, prezidentė V. Landsbergio vertinimo greičiausiai nė nelaukia, bet V. Landsbergis toks jau yra. Prezidentė savo mokytoju A. M. Brazauską laiko visai pelnytai. Spėju, kad ką apie ją mano V. Landsbergis – prezidentė galvos sau nesuka.
– Kaip ir dėl savo biografijos, kurios niekaip nepatikslina. Viešojoje erdvėje sklando tik mitai, o konkrečių, aiškių faktų – nėra, nors jau turime ir vieną monografiją apie prezidentę.
– Deja, taip yra. Biografiją reikia žinoti: buvusių prezidentų V. Adamkaus ir A. M. Brazausko jos žinomos iki smulkmenų. D. Grybauskaitė buvo partinės mokyklos dėstytoja, pūtė tą pačią komunistų dūdą, diegė partinius mokslus visiems Lietuvos žmonėms. Kada ji tapo Lietuvos patriote? Ne 1990-ųjų kovo 11 dieną, o po Maskvos pučo. Iki pučo ji laukė, į kurią pusę viskas pasisuks. Pučas pralaimėjo, todėl ji išėjo iš „partškolos“ ir tapo „patriote“. Manyčiau, Lietuvos žmonės supranta tų laikų aplinkybes ir jos biografiją vertintų adekvačiai, tačiau prezidentė nelinkusi apie tai prabilti. Kad ir kaip būtų, visi žino, jog ji buvo aktyvi komunistų partijos narė.
– Politikos apžvalgininkams vis dar sunkiai sekasi identifikuoti prezidentės politinę orientaciją, nepaisant to, kad ji remia dešiniųjų Vyriausybę.
– Ją vertinu kaip besimokančią politikę. Ji šio to išmoksta po truputį. Dabar jau išmoko šiek tiek šypsotis per spaudos konferencijas, ne vien nutaisyti rūsčiosios ponios miną. Galbūt ji išmoks išklausyti ir kitų nuomonę, ją įvertinti, argumentuotai priimti arba argumentuotai atmesti.
