1949 m. vasario 2d. Žemaitijoje prasidėjo visos Lietuvos vyriausių partizanų vadų suvažiavimas. Daug žymių įvykių, svarbių datų yra mūsų tautos ir valstybės istorijoje. Tarp jų - ir 1949-jų metų Vasario 16-oji, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracijos pasirašymo diena. Ši Deklaracija visuomet turėtų priminti mūsų tautos pasiryžimą siekti Laisvės, troškimą kurti demokratiniais, konstituciniais principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Sovietinės okupacijos metais apie LLKS Deklaraciją, buvo visiškai nutylima. Užaugo ištisa karta nieko nežinanti apie šį istorinį įvykį. Tyloje žinojimas neatsiranda. Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, pamažu atsiveria šis mūsų tautos istorijos lapas.
1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949-jų metų vasario 16-sios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos respublikos įstatymą, kuriuo suteikė šiai Deklaracijai Lietuvos valstybės teisės akto statusą, o LLKS Tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, pripažino jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą.
2009 metais vasario 16 dieną sukanka 60 metų nuo šios Deklaracijos pasirašymo. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 metais sausio 20 dieną priėmė nutarimą „Dėl 2009 metų paskelbimo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio metais”. Skelbdamas šiuos metus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio metais Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pažymėjo Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui.
Daug kančių mūsų tauta patyrė apsigynimo kovose.
1944 metais, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis buvo apsisprendusi ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę. Įžengus sovietų kariuomenei ir ją lydintiems NKVD daliniams į šalį, tą apsisprendimą dar labiau stiprino prasidėjusios represijos, smurtas, prievartinė masinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę. Tūkstančiai vyrų rinkosi Lietuvos miškuose ir pradėjo žūtbūtinę kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą. Kaip teigia istorikai, jau 1945 m. Lietuvos miškuose, buvo apie 30 tūkstančių partizanų. Formavosi dideli partizanų būriai, kartais net iki 200 vyrų. Mūšiai su sovietine kariuomene vyko kaip reguliariųjų kariuomenių susirėmimai. Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą struktūrą. Lietuvos partizanai, tęsdami Lietuvos kariuomenės tradicijas, veikė kaip karinė struktūra.
Visoje Lietuvoje iki 1948 metų buvo sudarytos trys sritys, kurių kiekvienoje buvo apygardos. Apygardose – rinktinės, būriai. Struktūriniai padaliniai turėjo jiems pavaldžius karinius štabus. Tarp pasitraukusių į mišką buvo daugiausiai žemdirbių, bet nemažai buvo ir kaimo bei miesto inteligentų, studentų, kariškių. Kariškiai paprastai tapdavo didesnių partizanų junginių vadais.
Daugelyje apygardų miško sąlygomis partizanai organizuodavo karinius mokymus. Baigusieji karinio parengimo kursus laikydavo egzaminus. Pagal tai buvo suteikiami ar keliami laipsniai.
Partizanai kūrė karinius norminius dokumentus, kuriais siekė palaikyti drausmę, teisėtumą. Partizanų junginių vadai iš kovotojų reikalavo laikytis karinės drausmės, nustatytų elgesio normų. Stodami į partizanų gretas, būsimieji laisvės kovotojai duodavo priesaiką, kurią sulaužius grėsė laisvės kovos brolių teismas, o jei prasižengimas sunkus- karo lauko teismas.
Lietuvos partizanai atitiko tarptautinėje teisėje numatytus kariuomenei požymius – turėjo vadovybę, dėvėjo uniformas, ginklą nešiojo atvirai, laikėsi karo tradicijų. Jie buvo Lietuvos kariuomenė, okupuotoje Lietuvoje. Dėvėdami karines uniformas su atitinkamais skiriamaisiais ženklais Laisvės kovotojai pabrėždavo, kad jie yra nepriklausomos Lietuvos gynėjai.
Partizanai kovojo už savo valstybę, kuri buvo sunaikinta ir prijungta prie SSRS. Jie atstovavo savo valstybę, nes buvo teisėti jos piliečiai. Partizanus aktyviai palaikė visuomenė.
Laisvės kovotojai okupacijai priešinosi ne tik ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu. Per partizaninį karą Lietuvoje ėjo apie 60 pavadinimų periodinių leidinių ir apie 20 pavadinimų neperiodinių leidinių. Okupaciniams laikraščiams skleidžiant melą ir sovietinę propagandą, partizanų laikraščiai buvo vienintelis šaltinis iš kurio gyventojai sužinodavo apie tarptautinius įvykius, jie buvo vienintė spauda puoselėjanti tautinę kultūrą, tradicijas, ugdanti tėvynės meilę, pilietiškumą, dorovę.
Pagal pasipriešinimo dydį, bendrosios vadovybės kūrimo eigą, partizanų karinių formuočių centralizacijos ypatumus, partizaninio karo tyrinėtojai išskiria tris partizaninio karo etapus:
Pirmasis: 1944 – 1946 metai. Tai intensyviausios kovos, didžiausių kautynių su okupacine kariuomene metai. Partizanai miškuose telkėsi dideliais būriais. Mažesniuose miesteliuose jie sunaikindavo okupacinės valdžios įstaigas, nuginkluodavo stribų būrius, išlaisvindavo suimtuosius, sunaikindavo mobilizacinius dokumentus, prievolių žiniaraščius. Šiais metais skaičiuojamos ir didžiausios aukos. 1944-1945 metais žuvo apie 10 tūkstančių partizanų. Tokios netektys vertė keisti kovos taktiką.
Antrasis partizaninio karo etapas: 1946 –1948 metai. Tai laikotarpis kai imta vengti atvirų kautynių su daug gausesniais NKVD daliniais. Šiuo laikotarpiu partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. Vietoj stovyklų miškuose, įsirengė gerai užmaskuotus bunkerius. Šiuo laikotarpiu buvo ieškoma ryšių su vakarais, aktyviai kuriama bendra pasipriešinimo vadovybė. 1946 metais Tauro apygardoje buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos Atstatymo Komitetas (VLAK) – aukščiausioji politinė struktūra, vadovaujanti Lietuvos išlaisvinimo kovai okupuotos Lietuvos teritorijoje, ir Bendro Demokratinio Pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) – Karinė ginkluoto pasipriešinimo struktūra, jungianti Lietuvos partizanų karines formuotes. Po keleto mėnesių įsteigtas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas, turėjęs vadovauti karinėms partizanų struktūroms. Tačiau partizanų siekiu sukurti bendrą vadovybę pasinaudojo MGB. Kilo areštų banga. Miškuose liko tik apie 4 tūkst. Kovotojų. Tai buvo visiškai pasišventę laisvės kovai žmonės.
Trečiasis kovos etapas: 1948 - 1953 metai. Šiuo laikotarpiu, kai pasipriešinimas jau silpo ir tik apie 2 tūstančiai partizanų tęsė aktyvią kovą, pogrindžiui pavyko suvienyti kovojančios Lietuvos jėgas į vieningą organizaciją. Į tai buvo eita ilgai, visus tuos penkerius be galo sunkius laisvės kovos metus. Pagal aplinkybes keitėsi šio siekio įgyvendinimo taktika ir strategija, numatoma geografinė vieta. 1949- šiais metais vasario 2-ją dieną Lietuvos partizanų vadai, atstovaujantys visas tuo metu Lietuvoje veikusias partizanų apygardas, susirinko Žemaitijoje, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje į savo suvažiavimą. Belangėje šios sodybos namo kamarėlėje partizanų vadai diskutavo, rengė dokumentus, sprendė valstybinius klausimus. Prasidėjus tose apylinkėse NKVD kariuomenės siautėjimui ir kilus įtarimams, kad suvažiavimui gali grėsti pavojus, vasario dešimtąją tęsti suvažiavimo darbo buvo persikelta į Minaičių kaimą, į Stanislovo Mikniaus sodyboje esantį, Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio- Užpalio bunkerį. Po klėtimi, žemėje iškastame bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, trūkstant oro, tykant mirtiniems pavojams partizanų vadai toliau tęsė suvažiavimo darbą.
Vasario 10 d. buvo pradėtas išplėstinis Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinis posėdis. Jame buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis ( LLKS). Jis apjungė visas su okupantais kovojančias struktūras į vieningą pasipriešinimo organizaciją, sudarė vyriausiąją partizanų vadovybę – LLKS Tarybos Prezidiumą. Prezidiumo Pirmininku tapo Jonas Žemaitis - Vytautas, jo pirmuoju pavaduotoju - Adolfas Ramanauskas - Vanagas, tuo metu ėjęs Pietų Lietuvos srities vado pareigas, antruoju - Didžiosios kovos apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis Juozas Šibaila-Merainis, trečiuoju – Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis.
Nuo vasario 11 dienos iki vasario 17 dienos vyko LLKS Tarybos posėdis. Jame buvo apsvarstyti 25 klausimai, tarp jų Sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, Sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai, priimti kreipimaisi į Sąjūdžio dalyvius bei kitus Lietuvos gyventojus.
Vasario 16-ąją LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės Sąjūdžio politinės programos nuostatos, nusakyta lietuvių tautos kovos esmė, ir būsimos demokratinės valstybės kūrimo modelis. Deklaracijoje konstatuota, kad (citata) „LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos organas vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė, parlamentinė Lietuvos respublika” (Citatos pabaiga) Deklaracija kartu su kitais LLKS suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė Laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotino organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Signatarai pasisakė už demokratinę respubliką, už tai, kad suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai, už laisvus, demokratinius, visuotinius, lygius ir slaptus rinkimus į Seimą, lygių teisių visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams, garantavimą. Deklaracijoje aiškiai išreikšta būsima teisingumo vykdymo nuostata: laisvoje Lietuvoje – teisingumą galės vykdyti tik Lietuvos teismai. Socialinių problemų sprendimas dokumente įvardijamas kaip vienas pirmųjų spręstinų uždavinių nepriklausomoje Lietuvoje, nusakomas teisinių principų laikymas partijų veikloje. Politinė išmintis, valstybinis brandumas, nepalaužiamas tikėjimas laisvos Lietuvos ateitimi, kilnus įsipareigojimas laisvės ir demokratijos vertybėms atsispindi signatarų pasirašytame istoriniame Deklaracijos dokumente nusakant ir užsienio politikos nuostatas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija buvo okupuotos, bet nenugalėtos lietuvių tautos Laisvės konstitucija.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949m. Vasario 16-sios Deklaraciją pasirašė aštuoni signatarai. Nė vienas Jų nesulaukė laisvos Lietuvos.
JONAS ŽEMAITIS – VYTAUTAS
LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas
Sušaudytas 1954m . vasario 24 d Maskvoje
ADOLFAS RAMANAUSKAS - VANAGAS
LLKS Tarybos prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Pietų Lietuvos srities vadas
Sušaudytas 1957m.lapkričio 29d.Vilniuje.
JUOZAS ŠIBAILA – MERAINIS
LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko antrasis pavaduotojas
Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis.
Žuvo 1953m. vasario 11d. Ramygalos valsčiuje
LEONAS GRIGONIS – UŽPALIS
LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko trečiasis pavaduotojas.
Prisikėlimo apygardos vadas
Žuvo 1950m. liepos 22d. Ariogalos apylinkėse.
ALEKSANDRAS GRYBINAS - FAUSTAS
Tauro apygardos vadas
Žuvo 1949m. rugsėjo 28d. Šakių apskrityje.
VYTAUTAS GUŽAS – KARDAS
Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas
Žuvo 1949m. birželio 19d. Eržvilko valsčiuje.
BRONIUS LIESYS – NAKTIS
Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas
Žuvo 1949m. rugpjūčio 13d. Radviliškio rajone.
PETRAS BARTKUS – ŽADGAILA
LLKS Prezidiumo sekretorius
Žuvo 1949m. rugpjūčio 13d. Radviliškio rajone
Pasirinkę viltį, pasiryžimą ir narsą, jie atidavė savo gyvybes už mūsų laisvę, tikėdami, kad Lietuva bus laisva, bus teisinga, didi ir ori. Deklaracijos signatarų, ir jų vadovautos kovos bendražygių laisvės siekis išsipildė. Gyvendami laisvoje Tėvynėje, mes turime pateisinti jų tikėjimą dėl Lietuvos ateities savo kasdieniais darbais, meile Tėvynei, meile vieni kitiems, pasiryžimu protingai spręsti šių dienų iššūkius.
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė yra Seimo narė, LLKS Tarybos 1949m.Vasario 16- sios Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra, TS-LKD narė
