Dauguma finansinių problemų kyla dėl to, jog susiduriame su pinigų nepritekliumi ir norų pertekliumi. Pinigų visuomet yra mažiau, o norų daugiau. Taigi susipažinkime su dviem terminais, ir kaip jie įtakoja mūsų pinigus ir verslumą. Perteklius ir nepriteklius. Terminai, kurie labiau atspindi mūsų mąstymo stilių nei kažkokį deficitą ar nereikalingų prekių perteklių.
Taip jau yra, jog gyvenimas nuolat keičiasi ir tai, ko kažkada trūko ir buvo nepriteklius gali tapti pertekliumi ir atvirkščiai tai, ko buvo perdaug ir buvo perteklius gali pradėti trūkti ir virsti nepritekliumi. Šis virtimas niekuomet nėra suplanuotas ir ne visuomet yra logiškas. Kažkada tarpmiestiniai skambučiai buvo nemokami, tada tapo labai brangūs, o vėliau atsiradus mobiliajam ryšiui vėl atpigo ir net nebeliko tokios sąvokos kaip tarpmiestinis skambutis. Kažkada pokalbiai su užsieniu kainavo pasakiškus pinigus, tačiau atsirado skype ir galimybė bendrauti su visu pasauliu tapo nemokama. Žiūrint iš 1995 metų perspektyvos šiandieninis skype ar telefono planas su 400 minučių atrodytų kaip didžiulis švaistymas ir išteklių eikvojimas. Aš neprakalbu net pusės minučių, kurias turiu pagal savo mobilujį planą, bet mama negali su manimi ilgai kalbėti, nes pradeda jaudintis ir sako, jog man „pinigėliai kapsi“ ir, „kad brangiai kainuoja“. Ji tarytum užstrigusi tame laike, kuomet minutė kainavo litą ir daugiau.
Lygiai taip pat žmonės užstringa kažkokiuose rėmuose galvodami, kiek pinigų yra daug ar mažai. Jiems kaip ir 1995 vis atrodo, kad keli tūkstančiai litų yra daug. Esu ne kartą sutikęs puikių savo srities specialistų, kurie šiandien dirba net žemiau savikainos. Tai reiškia, jog jie atiduoda daugiau negu gauna, bet to tiesiog nesupranta. Ar jums niekuomet taip nebuvo, kad už kažkokią paslaugą mokėdami jau traukėte piniginę ir buvote nusiteikęs sumokėti tam tikrą sumą, o jūsų paprašė gerokai mažiau. Jūs žinoma maloniai nustebote, bet nesiginčijote ir pinigų negrūdote, tiesiog sumokėjote ir viskas. Tokie žmonės už savo paslaugas galėtų paprašyti daugiau ir jau tą pačią dieną uždirbtų daugiau, bet yra užstrigę kažkokiame laike ir įsitikinimuose, taip kaip mano mama galvojanti, jog mobilusis ryšys vis dar yra brangus.
Nepritekliaus mąstymas, tai yra fokusavimasis į mažus dalykus, stengimasis užsitikrinti sau bent jau minimaliai sotų gyvenimą, vengimas rizikos, didelis atsargumas ir skepticizmas pokyčiams. Nepritekliaus mastymas neleidžia pasinaudoti visomis galimybėmis, kurios yra aplink mus, nes jos papraščiausiai nematomos, žmogus mato aplink tik nepriteklių ir sunkumus.
Tačiau toje pačioje galvoje gali būti užstrigęs ir atvirkštinis variantas - pertekliaus mąstymas ir galvojimas, jog visko turime sočiai, tiek daug, jog taupyti nereikia. Mano mama kas antrą savaitgalį važiuoja į kaimą, vieną savaitgalį važiuoja atsivešti maišą bulvių, kitą savaitgalį važiuoja atsivežti uogienės, trečią savaitgalį kumpio, nes neva taip pigiau. Nesvarbu, jog vienos kelionės išlaidos benzinui viršija šimtą litų ir benzinui išleidžiama 10 kartų daugiau negu sutaupoma, tiesiog galvoje yra įstrigę tie laikai, kuomet benzinas buvo perteklius ir kainavo kapeikas, todėl labai sunku taupyti tai, kas tavo manymu yra perteklius.
Jei imsime prielaidą, jog dabar gyvena trys kartos, tai dvi vyresniosios kartos užaugo nepritekliaus mąstyme. Ir tik jauniausioji karta jau didesniąją gyvenimo dalį augo pertekliuje, tačiau auklėjimo ir kitų faktorių vis tiek yra stipriai paveikta nepritekliaus mąstymo. Karta tai yra 25 metų intervalas. Taigi jauniausioji karta būtų ta, kuri yra iki 25 metų, antroji karta 25-50 metų ir trečioji karta būtų 50 metų ir vyresni. Gal tik tie kurie gimė po 2000 metų jau tam tikra prasme augo pertekliaus sąlygomis, bet tai dar nereiškia, jog tas perteklius buvo šeimoje, bet jie bent jau matė perteklių išorėje. Taigi absoliuti dauguma visuomenės turi stipriai susifomavusį nepritekliaus mąstymą, o toks mąstymas sąlygoja nepritekliaus sprendimus. Nepritekliaus žmogui pagrindinis tikslas yra išgyventi ir kova už būvį. Jis negalvoja apie tai kaip kurti kažką naujo, statyti, rizikuoti. Jiems nesinori jokios rizikos, nuo rizikos juos net šiurpas krečia. Viskas, ko jie nori, tai saugios, šiltos darbo vietos ir laiku mokamo atlyginimo. Jei galvoje nepritekliaus mąstymas niekuomet nesukursi verslo, nes visur matysi kaip ko trūksta ir sakysi, „aš padaryčiau, bet man trūks žinių, trūks pradinio kapitalo, trūks gerų darbuotojų, trūks klientų“.
Daugelis kompanijų stengiasi sukurti nepritekliaus įspūdį, kad jų produkcijos kainos nemažėtų, nes nepriteklius padeda parduoti. Prisiminkite pardavimų akcijas, jos kuria įspūdį, jog tokio pasiūlymo jau daugiau niekuomet nebus, jog viskas brangs ir reikia pirkti šiandien. Šis nuolatinis nepritekliaus formavimas stabdo kolektyvinę sąmonę nuo tobulėjimo, nes nuolat kelia įtampą. Vidutinis pilietis dar nėra tiek protingas, kad pats atskirtų kur yra perteklius, o kur nepriteklius, kur reikia taupyti, o kur taupyti visai neverta. Dėl to, jog perteklius ir nepriteklius keičia vienas kitą, susipainioja protas ir prasideda klaidos.
Nepritekliaus mąstymas suformuoja taupymo mąstymą. Blogiausia, kada mes pradedame taupyti save, nors mums kaip tik reiktų kiek įmanoma daugiau savęs atiduoti, daugiau judėti, daryti ir veikti. Žala yra ta, jog žmogus atėjęs į darbą neturi motyvacijos dirbti. Jis nenori atiduoti viso savęs, nes nemato šansų, jog dėl to kas nors pasikeis. Jis turi savo atlyginimo lubas ir įsivaizduoja, kiek darbo turi padaryti už pinigus kuriuos gauna, tą darbą padaro ir viskas. Nors galėtų padaryti 5 kartus daugiau. Ir tai nebūtinai reiškia dirbti 5 kartus daugiau valandų. Norint sukurti 5 kartus daugiau pridėtinės vertės greičiausiai, jog reikės daryti viską stambiau ir daryti drąsesnius sprendimus. Dažnai pastebėsime žmogų galvojantį, „kas iš to, jei dirbsiu daugiau, juk nėra iš kur paimti pinigų kad man sumokėti daugiau. Aš padaryčiau 5 kartus daugiau, bet nėra tiek pinigų, kuriuos man galėtų sumokėti. Kadangi nėra, tai ir nedirbu daugiau.“
Čia yra nepritekliaus mąstymo didžiausia žala, kada žmogus turi noro ir resursų tačiau jų nesugeba panaudoti, nes nesugalvoja kur ir kaip, o nesugalvoja, nes mąstymą ta linkme labai greitai blokuoja nepritekliaus mąstymas. Žinoma, pasitaiko drąsuolių, kurie imasi iniciatyvos ir pradeda veikti, bet kuomet absoliuti dauguma visuomenės mąsto nepritekliaus terminais toks žmogus pradedamas slopinti, jie kovos prieš bet kokius pokyčius, nes tame mato grėsmę savo minimaliam saugumui.
Nepritekliaus mąstymas tai – negebėjimas, o kartais ir nenorėjimas matyti perspektyvų, galimybių, savo energijos taupymas, nors nėra ką taupyti. Aš jau senai pastebėjau ar per dieną nieko nenuveiksiu ar darysiu pačios aukščiausios vertės darbus, nuovargis dienos pabaigoje bus panašus. Ar kursiu didžiulę pridėtinę vertę žmonėms ar sėdesiu ant sofos namuose nuovargis vakare abiem atvejais bus panašus ir jokios energijos nesusitaupys. Pasakykite ar kada jums pavyko sutaupyti energiją visą dieną nieko neveikiant ir vakare 9 valandą jūs jautėtės šviežias ir pailsėjęs, tarym būtumėte ką tik atsikėlęs? Galite kaip norite taupyti savo energiją visą dieną vakarui, vakare jausite kažkiek nuovargio.
Vienai kartai gali atrodyti, jog darbo nėra ir darbo visuomet trūksta, jie gali rodyti į darbo biržą ir ilgas ten nusidriekusias eiles, nes jų manymu darbo nėra. Tuo tarpu kitai kartai gali atrodyti, jog darbo yra tiek, jog 5 gyvenimų neužtektų nuveikti tiek, kiek galima nuveikti. Aš žiūriu aplink ir matau vien tik galimybes. Ir abi kartos yra teisios, senoji karta nematanti darbo taip suvokia pasaulį, tas suvokimas buvo suformuotas nepritekliaus mąstymo. Jei darbo trūksta, tai turi laukti kol jo atsiras ir žmonės laukia. Tačiau tada nesikaupia sprendimų darymo patirtis, nedidėja pasitikėjimas savimi, neugdomas praktinis intelektas.
Kaip gėlė negali išdygti ant betono, taip ir verslumas negali plėtotis ten kur yra nepritekliaus mąstymas. Mes nepritekliaus realybę sukuriame savo mintyse. Tačiau galime pakeisti mintis ir kurti kitokią realybę. Dėl ko taip sunku pakeisti mintis? Žmonija visais laikais turėjo labai taupyti savo išteklius. Dar keli šimtai metų atgal didžiąją laiko dalį žmogus praleisdavo dirbdamas fiziškai, kad turėtų maisto. Todėl mums sunku išmesti nesuvalgytą maistą, nenešiojamus batus ir visą kitą. Sandėliukai ir rūsiai prisikaupia įvairiausių nenaudojamų daiktų, bet juos gaila išmesti. Mes vienu apsilankymu parduotuvėje išleidžiame daugiau nei kainuoja visas sandėliuko turinys, bet kažkada tai buvo visai vertingi daiktai ir tie prisiminimai mums neleidžia sandėliuke atlaisvinti erdvės. Taip pat mes negalime išmesti savo senų idėjų, kurios gal kažkada buvo teisingos ir aktualios, o šiandien galvoje tik užima nereikalingą vietą. Mes taupome ir kaupiame savo senas, jau atgyvenusias idėjas, nors iš to taupymo nėra jokios naudos.
Gali pasirodyti, jog jei mąstote nepritekliaus terminais, esate realistas, kuris žino, koks sunkus yra gyvenimas. O jei pradėsite mąstyti pertekliaus terminais, tapsite fantazuotoju atitrūkusiu nuo realybės. Jei kasdien galvojate apie taupymą ir sugaištate ne vieną valandą per dieną taupydami, tada paskaičiuokite kiek maksimaliai taupydami galėtumėte sutaupyti? Ir tada pagalvokite, kiek galėtumėte maksimaliai uždirbti jei visos mintys būtų koncentruotos į pinigų uždirbimą ir naujas galimybes. Aš paskaičiavau, kad iš visų jėgų taupydamas ir iš visų jėgų tobulindamas savo nepritekliaus mąstymą galėčiau sutaupyti maksimum 1000 lt. Ir tai yra maksimumas, ką galiu pasiekti su nepritekliaus mąstymu. Tuo tarpu jei visas mintis ir energiją nukreipiu į tai kaip uždirbti, čia jokių ribų nėra. Taigi rinktis jums ar norite būti skeptikai - realistai ir inirtingai ieškoti būdų kaip sutaupyti tuos kelis šimtus per mėnesį, ar leisti sau daugiau pertekliaus mąstymo ir atsiverti galimybėms.
Kartais yra sakoma, jog protingas žmogus ieško būdų kaip uždirbti ir nuolat ieško būdų kaip sutaupyti vienu metu. Tačiau taupymo veikla yra daug kartų mažiau vertinga nei į pinigų uždirbimą orientuota veikla. Taupymas prasideda dažniausiai tada, kai žmogus nebeturi jokių idėjų kaip uždirbti. Kai fantazija, idėjos ir energija baigiasi, tada prasideda taupymas. Taupymas nėra bloga veikla, bet ji mažiau naudinga ir taupymas visuomet turi limitą. Kad ir kiek uždirbtumėte, greitai galite paskaičiuoti kiek maksimaliai galėtumėte sutaupyti ir gautumėte kažkokią sumą. O dabar pagalvokite, kiek maksimaliai galėtumėte uždirbti?
Problema su taupymu yra ta, jog taupymui atitenka per daug dėmesio. Žmogaus mintys yra pripratusios prie tam tikro mastelio, jei savo mėnesio planą įvykdėme, tada jaučiamės ramus ir fokusuojamės į taupymą. Tarkime, 30 procentų laiko galvojate kaip uždirbsite, likusius 70 procentų galvojate kaip sutaupysite. Ieškote nuolaidų, akcijų, planuojate pirkinius, vaikštote po parduotuves, naršote internete, lyginate kainas ir medžiojate geriausią pasiūlymą. Siūlau, kad būtų atvirkščiai 30 proc. laiko skirkite taupymui, o 70 proc. laiko galvojimui kaip padidinti pajamas, tada jos tikrai padidės.
Žinoma, kadangi minčių kaip sutaupyti žmogus turi gerokai daugiau negu minčių kaip uždirbti, mes padarome daugiau taupymo sprendimų. Vietoje to, jog pasinaudotume nesuskaičiuojamomis galimybėmis visame pasaulyje ir uždirbtume tiek, kad užtektų visoms svajonėms įgyvendinti, mes pasinaudojame 5 akcijiniais pasiūlymais. Kelis šimtus sutaupysime, bet tai bus maksimumas ką galima pasiekti, nes taupymas, kaip veikla nekuria jokios pridėtines vertės kitiems žmonėms. Jums žinoma, šiek tiek sutaupius tos naudos yra, bet tokiu atveju per daug nereikėtų tikėtis, jog su metais pajamos didės, nes pajamos gali didėti tik tuo atveju, jei kuriame pridėtinę vertę kitiems žmonėms.
Gamta nieko netaupo. Gamta veikia didžiausiu masteliu ir švaisto savo išteklius į kairę ir į dešinę. Augalai dauginasi sėklomis ir vienintelis būdas palaikyti populiaciją, tai iššvaistyti tūkstančius sėklų pavėjui, kad galiausiai kelios sėklos nukristų į reikiamą vietą ir sudygtų. Gamta savo energijos ir laiko netaupo, o maksimaliai stengiasi išnaudoti savo galimybes kiekvieną sekundę. Pagalvokite, kas būtų jei gamta nuspręstų pradėti taupyti savo energiją ir pasakytų: „gal šį rudenį aš pataupysiu savo energiją ir grybų bus per pusę mažiau, nes pernai nė vienos šimtosios žmonės nesurinko, be to žmonės moka grybus užsiauginti šiltnamiuose. Pataupysiu ir sėklas kelis metus, nes koks tikslas išmesti tūkstantį sėklų iš kurių tik 10 sudygsta, gal ir saulės truputį reiktų pataupyti, nes dabar energija brangi“.
Gamta nieko netaupo, joje viskas vyksta maksimumu. Tad mes galime pasimokyti ir netaupyti savo energijos, emocijų, žinių ir kitų vidinių resursų, nes jų negalima sutaupyti, taip kaip negalima sutaupyti saulės šviesos ir jos atsidėti nakčiai, kad naktį būtų šviesiau. Vidiniai resursai tam ir yra, kad juos skleistume maksimumu.
Aivaras PRANARAUSKAS
