Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. 1918 metais lapkričio 23 d. tuometinis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990-siais vienas iš svarbiausių darbų buvo pasiekti, kad iš nepriklausomos valstybės teritorijos būtų kuo greičiau išvesta okupacinė kariuomenė ir atkurti savąją, Lietuvos kariuomenę. Nuo tada lapkričio 23-oji oficialiai minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.
Šia proga – išskirtinis Balsas.lt interviu su Lietuvos kariuomenės vadu generolu leitenantu Arvydu Pociumi.
Balsas.lt: Kokie esminiai pokyčiai įvyko Lietuvos kariuomenėje nuo nepriklausomybės atkūrimo? Kokia dabar yra Lietuvos kariuomenė, kas ją sudaro, kiek ir kokios ginkluotės mes turime?
Arvydas Pocius: 20 metų yra ilgas laiko tarpas tiek nepriklausomybę atgavusiai valstybei, tiek ir jos kariuomenei. Per šį laikotarpį Lietuvos kariuomenė ir jos kariai patyrė labai daug. Pradėjome nuo Sąjūdžio žaliaraiščių, per mitingus saugojusių judėjimo lyderius ir prižiūrėjusių tvarką, pirmojo kovinio krikšto 1991 metais, pirmųjų aukų už Lietuvos laisvę, Rusijos kariuomenės išvedimo.
Prieš 15 metų pradėjome ir iki šiol kartu su tarptautine bendruomene dalyvaujame tarptautinėse misijose. Nuo pat kariuomenės atkūrimo pradėjome aktyvų tarptautinį bendradarbiavimo procesą, vėliau – bendrus tarptautinius projektus.
Šiandien Lietuvos kariuomenė – tai motyvuota kariuomenė, pasirengusi ginti šalį kartu su visa tauta ir sąjungininkais, sėkmingai dalyvaujanti tarptautinėse operacijose ir padedanti Lietuvos žmonėms ypatingų nelaimių atvejais. Lietuvos kariuomene pasitiki ne tik Lietuvos visuomenė, bet ir Lietuvos sąjungininkai bei partneriai.
Šiandien Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos – sausumos, jūros, oro bei specialiųjų operacijų, organizuota kariuomenės logistikos, karinio mokymo sistema. Lietuvos kariai yra ginkluoti viena moderniausių prieštankinių raketinių sistemų „Javelin“, priešlėktuvine ginkluote „Stinger“, įvairiais moderniais lengvaisiais pėstininkų ginklais, tokiais kaip: šturmo karabinai „G-36“, pistoletai „Glock -17“, automatiniai granatsvaidžiai „GMG“. Taip pat naudojamos modernios minų paieškos ir išminavimo priemonės, naktinio matymo įranga, kolektyvinės ir individualiosios apsaugos nuo branduolinio, biologinio ir cheminio ginklo priemonės, kovinės ir kitos paskirties sausumos jūrų ir oro transporto priemonės.
Balsas.lt: Lietuvos oro erdvę saugoti padeda Zokiniuose įsikūrę NATO kariai. Ką reiškia būti aljanso nare ir kokiose operacijose dalyvaujame patys?
Arvydas Pocius: Norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos kariuomenė yra sudėtinė stipriausio pasaulyje aljanso kariuomenės dalis. Esame bendros NATO oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemos dalis – saugodami savo teritoriją, kartu saugome ir NATO teritoriją.
Esame užsitarnavę patikimos partnerės vardą, todėl nuolatos dalyvaujame svarbiausiose NATO operacijose, mūsų kariai budi NATO greitojo reagavimo pajėgose, kurios prireikus gali būti dislokuotos bet kuriame pasaulio vietoje.
Durys į NATO mums atsivėrė, kai mes įrodėme, jog esame patikimi partneriai, galintys vykdyti savo įsipareigojimus ir laikytis esminio aljanso principo: „Vienas už visus ir visi už vieną“.
Prieš savaitę pasibaigė NATO pratybos „Tvirta jungtis 2011“, jos vyko septyniose NATO valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, kur buvo dislokuota pagrindinė NATO operacinė vadavietė. Šios pratybos parodė, kad Lietuva dalyvauja rengiant bei vykdant svarbiausius NATO uždavinius ir yra pasiruošusi prireikus suteikti paramą sąjungininkų padaliniams.
Balsas.lt: Lietuva yra nedidelė ir savo gynybine galia negali prilygti didžiųjų pasaulio valstybių gynybinei galiai. Kokia mūsų kariuomenės misija?
Arvydas Pocius: Jau minėjau, kad Lietuvos, kaip NATO narės, kariuomenė privalo būti nuolat pasirengusi ir prireikus turi dalyvauti aljanso kolektyvinės gynybos veiksmuose bei tarptautinėse operacijose, prisidėti prie bendro euroatlantinės erdvės saugumo užtikrinimo.
Taip pat Lietuvos kariuomenė turi savarankiškai ir bendradarbiaudama su sąjungininkais rengtis krašto gynybai, todėl piliečiams reikia užtikrinti galimybę atlikti karinę tarnybą ir turėti parengtą mobilizacinį rezervą, jį nuolatos papildyti ir mokyti.
Krašto gynybai reikalingi profesionalūs, gerai parengti kariai, ginkluotė, įranga bei technologijos, gerai parengtas mobilizacinis rezervas, glaudus bendradarbiavimas su sąjungininkais ir visuomenės parama. Šalies gynyba – visų reikalas.
Balsas.lt: Neseniai du kariūnai pabėgo ir kelias savaites slapstėsi užsienyje. Tai sudarė prielaidą galvoti, kad Lietuvos kariuomenėje pasitaiko sovietinių laikų „dedovščinos“ reiškinių. Labiausiai neramina tai, kad tie vaikinai yra žmonės, kurie pasirinko profesionalių kariškių karjerą. Kas daroma, kad panašių incidentų būtų išvengta?
Arvydas Pocius: Lietuvos kariuomenė formuojama visiškai kitu principu nei tuometinė sovietų kariuomenė, kuri daugumai asocijuojasi su žeminimu, smurtu ir netvarka.
Jūs minėjote, kas du Karo akademijos kariūnai, kurie dar nėra pradėję tarnybos Lietuvos kariuomenėje – jie studijuoja karo aviaciją, gyvena civilių studentų gyvenimą ir lanko dalį paskaitų Karo akademijoje. Šie žmonės paprasčiausiai suklydo pasirinkdami profesiją, jie negali būti karo aviatoriais, vykdyti užduočių, dalyvauti operacijose, gelbėti žmonių gyvybių.
Jų veiksmus įvertins Karo policija, kai atliks ikiteisminį tyrimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai, o sprendimą priims teisėsaugos institucijos.
Krašto apsaugos ministrės sudarė specialią darbo grupę, kurią sudaro Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės ir visuomenės atstovai, karo akademijos kariūnai. Papildomai šią situaciją įvertins Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. Baigus tyrimą bus pateiktos išvados.
Balsas.lt: Atkūrus nepriklausomybę nemažai Lietuvos vyrų pasitraukė iš sovietinės armijos. Ar žinoma, kiek jų buvo? Kaip susiklostė jų likimai?
Arvydas Pocius: Atkūrus nepriklausomybę buvo priimtas sprendimas, kad Lietuvos piliečiai neprivalo tarnauti svetimos šalies okupacinėje kariuomenėje. Tuometinės Aukščiausiosios Tarybos buvo sudaryta komisija, į kurią kreipdavosi Lietuvos jaunuoliai, nusprendę netęsti arba nevykdyti tarnybos sovietų kariuomenėje.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, pradėjus formuotis Lietuvos kariuomenei, prie jos prisijungė nemažai iš okupacinės kariuomenės pasitraukusių jaunuolių. Kiti, jau atitarnavę sovietinėje kariuomenėje, dar devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje viešai sudegino savo karinius bilietus, raštu atsisakė priesaikos, duotos Lietuvą okupavusiai valstybei, turėtų sovietų kariuomenės karinių laipsnių.
Dalis jų tapo dar iki nepriklausomybės atgavimo atsikūrusios Šaulių sąjungos nariais, vėliau šie žmonės prisijungė prie pirmųjų Lietuvos kariuomenės karių – savanorių, būsimo mokomojo junginio karių, kurie 1991 m. organizavo ir vykdė svarbiausių valstybinių objektų apsaugą. Vėliau jie aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos kariuomenę. Dalis šių žmonių kariuomenėje tarnauja iki šios dienos.
Balsas.lt: Dėkojame už pokalbį.
