– Ko mes galime tikėtis iš Rusijos prezidento rinkimų? Ar kiti kandidatai turi bent nedidelių šansų pakovoti su V. Putinu? Ar vertėtų laukti masinių pažeidimų pačių rinkimų metu?
– Nėra. Kandidatai neturi jokių šansų, nes tai yra iš anksto apgalvota speciali operacija, prie kurios, pirmiausia, yra prileisti tik tie priešininkai, kurie V. Putiną tenkina, kurie realiai nesiveržia į valdžią, yra valdomi prezidento administracijos ir kurių fone jis atrodo geriausiai. Todėl V. Putino priešininkams, kurių šiuo metu yra labai daug, susidarė sunki situacija – jie neturi bendro kandidato šiuose rinkimuose. Nepaisant to, jie arba, tarkime, mes (nes aš jiems priklausau) pasirinko, mano manymu, tokią protingą strategiją: pridaryti V. Putinui kuo daugiau nuostolių – neleisti jam būti išrinktam pirmame ture. Dėl to mūsų šalininkams siūloma balsuoti arba už viena iš keturių kandidatų (nesvarbu už kurį) – tiesiog vertinti juos kaip keturis tuščius langelius lentelėje, arba gadinti biuletenius – tai lygu balsavimui prieš visus, nes, pagal įstatymus, V. Putinas turi gauti 50 proc. balsų iš biuletenių, esančių urnų dugne. Todėl bet kuris balsas už bet kurį kitą kandidatą arba sugadintas biuletenis (pavyzdžiui, užpildyti keli langeliai) trukdo V. Putinui surinkti 50 proc. Ši aplinkybė mane veda prie atsakymo į antrąjį Jūsų klausimą. Kad vis dėlto 50 proc. būtų surinkti (juk V. Putinas pretenduoja ne šiaip būti prezidentu, o ir nacionaliniu lyderiu, iš esmės vadu iki gyvos galvos), neiškovota pergalė pirmame ture jam būtų psichologinis ir politinis smūgis. Todėl jis pasiruošęs eiti plataus masto piktnaudžiavimų keliu – pažeidimais, falsifikacijomis. Todėl mes tikimės to paties, kaip buvo ir per Dūmos rinkimus. Tuomet mes irgi neturėjome kandidato, bet šįkart bus labai daug stebėtojų, netgi daug daugiau negu per Dūmos rinkimus. Mes manome, kad pavyks užfiksuoti daug pažeidimų, kurie galutinai parodys didžiajai gyventojų daliai, kad rinkimai yra neteisėti, bet aš norėčiau pažymėti, kad jie jau tokie yra. Jie buvo falsifikuojami dar gerokai prieš rinkimų kampanijos pradžią. Visų pirma, kalbu apie procedūras, kai nebuvo prileista daugybė kandidatų. Aš jau sakiau, taisyklės sugalvotos taip: prie rinkimų prileidžiami tik tie kandidatai, kurie yra parankūs. Vyko beprecedentė falsifikavimo ir informavimo kampanija, kuri pažeidžia visus įstatymus – dėl rinkimų kampanijų, dėl lygiateisio visų kandidatų traktavimo, prieigos prie masinės žiniasklaidos priemonių. Na, ir galutinis žingsnis šioje falsifikacijoje – tie pažeidimai, kuriuos, tikimės, užfiksuos mūsų stebėtojai. Visa tai visuomenėje sukurs solidų suvokimą apie V. Putino, kaip prezidento, veiksmų legitimumą.
– Ar įmanomas toks V. Putino žingsnis, kad jis priimtų sprendimą specialiai neiškovoti pergalės pirmame ture, kad vėliau jo pergalė atrodytų labiau teisėta?
– Ne. Taip, tam tikri „piaršikai“ aptarinėjo, tokio pobūdžio strategijas, buvo nutekėjimas, bet V. Putino elgesys, ypač pastarosiomis savaitėmis, parodo, kad šis žmogus jau yra visiškai neadekvatus. Jis nuolatos rėkia apie kažkokius „Rusijos priešus“, kurie ją nori sunaikinti, todėl nelaimėti pirmame ture būtų tarsi atsitraukti prieš Rusijos priešus. Dar daugiau – neseniai Lužnikuose jis šaukė: „Mirkime prie Maskvos“, cituodamas Michailo Lermontovo poemą, skirtą 1812 metų karo laikams. Be to, geras indikatorius – jo vadinamosios „visuomeninės nuomonės apklausos“. Šios Kremliaus institutų apklausos yra ne apklausos, o rinkimų falsifikavimo instrukcijos. Netikėtai pastarosiomis savaitėmis visos šios struktūros pradėjo vietoje skaičių 48–52 kalbėti apie 66 procentus V. Putino reitinge. Kalbama apie didžiulio masto falsifikaciją. Todėl atsakymas būtų – ne, jis tvirtai eina valdžios link, jo pergalė – užtikrinta pirmame ture.
– O ko mums vertėtų tikėtis po rinkimų? Ar stiprės dabar tebevykstantys protestai? Kokia bus paties V. Putino reakciją į juos? Ar sulauksime aktyvesnės jo reakcijos – protestų išvaikymo, jėgos panaudojimo ar netgi represijų?
– Na, į šiuos Jūsų klausimus būtų gerai atsakyti kovo 5 dieną. Labai įdomu, kokia bus reakcija kovo 4-osios vakarą ir 5 dieną. Ši reakcija ir nulems artimiausią politinę Rusijos ateitį. Tam tikru indikatoriumi galima laikyti „Gyvosios grandinės“ akcijos, kurios idėja buvo pasiskolinta iš Baltijos šalių kovotojų už demokratiją, sėkmę. Akcija vyko gerokai sėkmingiau negu buvo tikėtasi. Atėjo daugybė žmonių, buvo juntama savotiška pakyli nuotaika ir vienybė. Todėl aš manau, kad labai svarbu – bus tie mitingai uždrausti ar vis dėlto leisti. Tikriausiai ir šis mitingas bus uždraustas. Šiuo metu jis vis dar nėra leistas, o mes kol kas neturime patirties ir negalime pasakyti, kiek žmonių gali išeiti į uždraustą mitingą. Tie mitingai, kuriuose pasirodė 100–120 tūkstančių, buvo leisti, bet aš manau, kad net jei mitingas bus uždraustas, mažiausiai 20–30 tūkstančių žmonių vis tiek išeis į gatves: tai bus susirėmimai su policija, kuriuos valdžia turėtų vykdyti pakankamai griežtai ir šiurkščiai. Tačiau jeigu išeis 100 tūkstančių žmonių, policija tikriausiai neturės drąsos jėga išvaikyti tokią minią. Labai sunku nuspėti konkrečius įvykius, bet strategiškai V. Putinas yra pasmerktas, nes jis jau prarado jaunosios – šiuolaikinės – visuomenės dalies, didžiųjų miestų gyventojų palaikymą. Be jų neįmanomas šalies vystymasis, o ta dalis žmonių, kurią jis atsiveža į savo didelius mitingus, irgi nėra jo šalininkai. Tai pasyvūs žmonės, kuriuos kažkokiu būdu kol kas pavyksta įtikinti tam tikromis priemonėmis – kaip sovietiniais laikais komunistai žmones išvesdavo į demonstracijas. Aš manau, tai puikiai prisimins vyresnioji Jūsų portalo skaitytojų karta. Be to, tai yra informavimo klausimas. Didžiulis didžiulės išsilavinusių ir informuotų gyventojų dalies nepasitenkinimas puikiai apibūdina V. Putino valdžią – didžiulio masto vagystę – jo asmeninę ir jo aplinkos. Tai – pagrindinis demonstracijų šūkis. Daugelis tų žmonių, kurie dar neateina į demonstracijas, yra tiesiog neinformuoti. Apie tai juk nekalbama per pagrindinius televizijos kanalus, bet anksčiau ar vėliau ši informaciją apie milžiniškas V. Putino vagystes pasieks ir gyventojų daugumą. Jokiam palaikymo augimui visuomenėje perspektyvų nėra – jis gali tik daugiau to palaikymo prarasti. Jo nuopuolis – tik laiko klausimas.
– Savo straipsnyje „Kaip nugalėti kleptokratiją“ Jūs siūlote išrinkti bendrą kandidatą iš dešinės ir kairės opozicijos. Ar iš tiesų toks variantas yra įmanomas? Ar šiuo metu yra reali alternatyva, kas galėtų užimti V. Putinui vietą?
– Straipsnyje yra kreipiamasi į visus kandidatus, kurie dalyvauja rinkimuose, jų yra keturi: Genadijus Ziuganovas, Vladimiras Žirinovskis, Sergejus Mironovas ir Michailas Prochorovas. Mes buvome pasiruošę paremti bet kurį iš jų, mūsų netgi nedomino jų ideologinė veikla, jeigu jie priimtų pereinamojo laikotarpio prezidento pareigų sąlygas. Tai reikštų įsipareigojimus pergalės prezidento rinkimuose atveju – išpildyti pagrindinius demokratinius mitingų reikalavimus, įstatymo leidybos pokyčius, politinių kalinių išlaisvinimą, o vėliau atsistatydinti ir surengi naujus parlamento ir prezidento rinkimus. Vienas iš šių kandidatų pasiūlymą priėmė. Šis žmogus buvo S. Mironovas. Ir jis turėjo šansą tapti bendru kandidatu. Jis buvo pakviestas į vasario 4 dienos – patį didžiausią – opozicijos mitingą. Bet jis paskutinę akimirką išsigando. V. Putinas, matyt, jį prigąsdino, todėl jis galiausiai pasakė, kad neateis, ir pasitraukė į šešėlį. Tiesiog vėliau paaiškėjo, kad nė vienas iš kandidatų šios pereinamojo laikotarpio prezidento koncepcijos nepriima. Todėl mes pasirinkome kitokią taktiką – visi į rinkimus, kad ateitų kuo daugiau žmonių, nes jeigu neateis, tai reikštų tik pagalbą V. Putinui surinkti 50 procentų. Geriau ateiti ir balsuoti už bet ką arba prieš visus, kad tik būtų įmanoma sutrukdyti V. Putinui laimėti pirmame rate. Tokiu atveju, valdžia bus priversta imtis didelio masto falsifikacijų, kurias mes užfiksuosime ir pateiksime visuomenei.
– O kokia ateitis lauktų Rusijos su V. Putinu ir kokia ji galėtų būtų be jo? Kokie būtų skirtumai, pavyzdžiui, tarp Rusijos su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir Rusijos su prezidentu V. Putinu? Ar Rusija taps agresyvesnė?
– Jokio skirtumo nėra, D. Medvedevas yra niekinga „maloletka“, kurios pagalba ketverius metus V. Putinas apgaudinėjo ir Rusijos visuomenę, ir Vakarus. Kodėl protestai prasidėjo tik dabar? Todėl, kad D. Medvedevas kalbėjo ir sakė daug „teisingų žodžių“ – laisvė, lygybė ir taip toliau. Buvo manoma, kad D. Medvedevas taps prezidentu ir pradės vykdyti tą programą, apie kurią kalbėjo. Dabar tokių iliuzijų nėra. V. Putinas, žvelgiant iš režimo pusės (tai yra kleptokratijos pusės), padarė didelę klaidą – jeigu D. Medvedevą paliktų, žmonės ir toliau būtų tikėję, kad tokių protestų nebūtų buvę, ir būtų galima dar dvejus–trejus metus apgaudinėti. Tačiau jei prezidentu ir toliau būtų D. Medvedevas, niekas nesikeistų. Tai yra tos pačios nusikalstamos grupuotės nariai. Ši grupuotė yra paprasčiausiai užsiėmusi savo praturtėjimu.
– O ką dar galėtų padaryti protestuojantys žmonės? Ar tokios Jūsų organizuojamos akcijos kaip „Putinas turi išeiti“ turi didelę reikšmę?
– Žinoma, kad turi. Jos parodo, kad tolimesnis šalies vystymasis neįmanomas su V. Putino režimu. Netgi paties blogiausio scenarijaus atveju, jei policija imsis griežtų veiksmų – lyderiai bus suimti, demonstracijos išvaikytos, tai juk neišspręs nė vienos rimtos V. Putino problemos. Nepatenkintų žmonių skaičius tik augs. Anksčiau ar vėliau įvyks socialinis sprogimas, nes iki šiol protestų programa yra politinė – tarsi už laisvę, ir protestuoja labiau apsirūpinusi visuomenės dalis. Tačiau vėliau prie jų prisijungs didesnė žmonių masė, nes stagnuojanti Rusijos ekonomika negali atlaikyti socialinių įsipareigojimų, kurie buvo žadėti valdžios. Tad kitas maištas bus jau nebe viduriniosios klasės, o gerokai platesnių sluoksnių maištas – ir pasiturinčių žmonių, ir žmonių iš provincijos. Ir jis įgis gerokai žiauresnes formas.
– O kokios galima laukti užsienio valstybių reakcijos į rinkimus? Kokią įtaką tokia reakcija galėtų daryti pačių rinkimų eigai ir situacijai po rinkimų?
– Niekaip negalėtų, jokia reakcija. Jūs ir pats puikiai suvokiate – negali nieko paveikti. Jūs, kaip žmogus iš valstybės, esančios tarp Rusijos ir Vakarų, puikiai suprantate, kad tie patys Vakarai yra ciniški parsidavėliai. Štai, pavyzdžiui, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis, kuris tiesiog tarnauja kažkokioje „putiniškoje“ dujų stotyje. Vakarus domina dujų tiekimas, Jungtines Valstijas domina karinių krovinių tranzitas į Afganistaną, todėl jie palaikys puikius santykius su V. Putino režimu, kokius represijas šis opozicijos atžvilgiu bedarytų.
– Na, ir paskutinis klausimas: kokių pasekmių po rinkimų reikėtų tikėtis Baltijos šalims, Lietuvai ir kitoms Rusijos kaimynėms?
Paskutinis V. Putino pasirodymas, skirtas užsienio politikai, pasižymėjo itin agresyviu pobūdžiu. Jis bando įtikinti Rusijos gyventojus, kad ji yra apsupta priešų. Tarp šių priešų po Jungtinių Valstijų pirmąją vietą užima Gruzija ir Baltijos šalys, bet aš nemanau, kad V. Putinas yra pasiryžęs kažkokioms karinėms avantiūroms. Juk viskas turi savo ribas, o Baltijos šalys juk dar yra ir NATO narės, tad Vakarams tektų kažkokiu būdu reaguoti. O Vakarai gali tam tikru būdu daryti įtaką V. Putinui. Visi žino, kad V. Putino turtas rimtų ekspertų, pavyzdžiui, pastarosiose „The Financial Times“ publikacijose, vertinamas 132 milijardais dolerių. Ir visi šie milijardai yra Vakarų banko sąskaitose ir aktyvuose. Suprantama, šie milijardai nėra užrašyti jo vardu – tai kitų žmonių, kuriais jis pasitiki, vardai, tokie kaip Romanas Abramovičius. Viskas Vakaruose. Todėl iš tiesų, jei norėtų, Vakarai galėtų paveikti V. Putiną pakankamai greitai. Jis tai puikiai suvokia, todėl karinėms avantiūroms veikiausiai nesiryžtų. Todėl šiuo atžvilgiu, mano manymu, Rusijos kaimynėms nerimauti neverta. Nors visada yra nemalonu turėti pašonėje kaimynę – valstybę, kuri neslepia savo pasiutusios neapykantos laisvei, demokratijai ir visoms šalims, pasirinkusioms tokį vystymosi kelią.
– Ačiū Jums už įdomų pokalbį, buvo labai malonu, kad sutikote pasikalbėti su mūsų portalu.
– Dėkoju ir Jums.
A. Piontkovskis gimė 1940 metais Maskvoje. A. Piontkovskis – vyriausiasis Sisteminės analizės instituto mokslo ekspertas, daugiau nei šimto mokslinių straipsnių ir monografijų autorius, nagrinėjęs valdymo teorijas, globalinį modeliavimą, branduolines strategijas. 2006-2009-aisiais dirbo Hadsono analitiniame centre Niujorke. Nuolatinis „BBC World Service“ ir Laisvės radijo politikos apžvalgininkas. Nuo 1998 metų užsiima politine žurnalistika, nuolatos publikuoja savo straipsnius Rusijos ir užsienio valstybių žiniasklaidoje. A. Piontkovskis yra įvairių opozicinių iniciatyvių rengėjas.
Taip pat skaitykite:
V. Jurkonis: Rusijoje eiliniam rinkėjui nėra iš ko rinktis
Rusija kaltina Lietuvą opozicijos provokatorių apmokymu
Dešimtys tūkstančių rusų nori būti prezidento rinkimų stebėtojais
