Ji dažnai šypsosi ir sako, kad viskas tiesiog puiku. Ypač dabar, kai Aistė Pilvelytė jau daugiau nei pusantrų metų augina didelį džiaugsmą – dukrelę Ugnę. Įdomu, kokios mintys šiandien sukasi populiarios dainininkės galvoje?
Jūsų dukrelei Ugnei kiek daugiau nei pusantrų metukų. Gal jau baigėsi mamos darbas ištisas 24 valandas per parą?
Gal to „darbo“ kiek pamažėjo – Ugnė jau leidžia šiek tiek numigti, bet iš tiesų vis tiek dažnai jaučiuosi neišsimiegojusi. Šiuo metu mergaitei dygsta dantukai, todėl vis dar keliuosi naktį, vis dar pati maitinu. Specialiai taip ilgai maitinti nesistengiau, nieko nedariau, pastangų nedėjau – matyt, man taip davė gamta. Kai baigsiu maitinti, manau, truputėlį atsipūsiu.
O kokia ji, jūsų dukra? Ar jau ryškėja charakteris?
Liūtas, kaip ir aš – tuo viskas pasakyta (šypsosi)... Gera, bet užsispyrusi. Labai, neįtikėtinai atsargi – kiek stebiu vaikų, tokio atsargaus neišvystu. Ji neina į priekį, jei jaučia, kad paviršius nelygus. Stengiuosi ją išmokyti visko, kas geriausia, o laikas parodys, kas iš viso to išeis.
O kaip pati jaučiatės būdama mama? Kažkada esate sakiusi, kad norėtumėte būti pati geriausia.
Gerai jaučiuosi. Dukros nebaru ir ant jos nešaukiu – man atrodo, kad savo blogos nuotakos ar pykčio vaikui rodyti negalima. Taigi esu gana diplomatiška, etiška, nors kartais neįsivaizduojamai norisi užrikti – juk žmogiška kantrybė išsenka. Tačiau valdausi – o tai daryti moku, esu ištverminga ir kantri. Tiesiog susikaupiu ir sakau: „Ugnyte, taip negalima...“
Apskritai man nepatinka, jei kas nors pradeda šaukti arba aiškinti ką nors mano vaikui. O jei šaukia ant manęs, nustoju bendrauti, padedu ragelį arba nusisuku ir nueinu. Kodėl turėčiau klausytis? Viską galima išaiškinti gražiai. Šioje srityje esu labai kategoriška. Kai kuriais atžvilgiais esu sunkaus būdo – pavyzdžiui, gana tiesmuka. Man tai kartais pasako ir kolegos. Tačiau juk visi turime charakterius, su kuriais tenka gyventi.
Įdomu, koks buvo jūsų santykis su tėvais? Ar perėmėte vaikų auklėjimo pavyzdį ar viską darote savaip?
Savaip, visai kitaip nei mane auklėjo tėvai. To, kas man vaikystėje ar paauglystėje nepatiko, stengiuosi nekartoti. Pavyzdžiui? Būtų labai asmeniška... Na, tuomet, kai man buvo septyneri metai, tėvai neleisdavo vienai žygiuoti į parduotuvę. Jaučiausi jau didelė ir troškau savarankiškumo. Mane auklėjo gana griežtai.
Troškau protestuoti:man regis, net iš darželio pačią pirmąją dieną namo išėjau viena – peršokau per tvorą. Mokykloje buvo tas pats – pamenu, kad net su policija manęs ieškojo. Nors šiaip buvau labai gera mergaitė. Visos kiemo močiutės buvo mano draugės. Jos eidavo pas mano mamą ir klausdavo patarimų, kaip taip gražiai išauklėti vaiką.
Motinystė suteikia daug, bet kai ką ir atima, ar ne? Pavyzdžiui, laiką sau, karjerai?
Oi, aš visai nieko nepraradau. Kai Ugnei buvo pusė metukų, aš jau ruošiausi konkursui „Eurovizija“ – repetuodavau su dukra ant rankų. Daug kur kartu su ja važiavau, nesėdėjau namie. Ir dabar turiu daug veiklos. Be to, susiradau auklę, kuri man padeda. Pasirinkau ją intuityviai – dažniausiai nuojauta manęs neapgauna. Nors man patarinėjo – „statyk kameras, stebėk, kaip auklė elgsis“, bet aš sakiau – „ne, ne, ir dar kartą ne, aš tokiais dalykais neužsiimsiu.“
Ar vis dar norėtumėte daug vaikų, nors patyrėte skyrybas?
Taip, man juk ne penkiasdešimt aštuoneri metai (šypsosi). O dėl skyrybų tai žinote kaip – yra pabaiga, yra ir pradžia. Tačiau nematau prasmės daug apie tai kalbėti. Kas buvo, tas buvo – gal geriau žvelkime į ateitį.
Vis dar noriu kokių penkių vaikų. Matau, kaip auga mano dukra ir dėl to apima neapsakomas džiaugsmas – po truputį, lėtai, bet užtikrintai.
Minėjote, kad pagimdžius keitėsi jūsų balso tembras.
Keitėsi į gerąją pusę – trumpam tapo skaidresnis. Man apie tai pirmas pasakė žinomas kompozitorius, o ir pati pastebėjau. Tačiau šis efektas, regis, užtruko labai trumpai – dabar balsas vėl koks buvęs.
Jūsų, kaip dainininkės, karjera netrumpa. Jau turbūt galite daryti brandžias išvadas apie muzikanto dalią Lietuvoje?
Nesu tikra, ar, tarkime, ateinančius dešimt metų gyvensiu Lietuvoje. Tai tik keista vidinė nuojauta – jokių konkrečių faktų. Ypač dėl to, kad kur nors išvykusi visada labai noriu grįžti į Lietuvą.
Tačiau, žinote, mes visi čia sukamės tame pačiame užburtame rate. Tas pats per tą patį... Norisi platesnių horizontų, o jų nėra. Todėl labai didelė atgaiva išvykti į tarptautinius konkursus, į kuriuos susirenka įvairių šalių profesionalų. Gal vasarą važiuosiu atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurse Lenkijoje.
Tačiau apie ateities darbus ir planus kalbėti kiek pavojinga – iš patirties žinau, kad jei labai daug ir garsiai kalbi, jie gali neišsipildyti.
Matau, kad jūs gana paprastai apsirengusi, nepasidabinusi nė vienu papuošalu.
Kiek save atsimenu, niekada nemėgau puoštis. Labai retai seguosi mažučius deimantinius auskariukus, o žiedų ar apyrankių visai nesimaunu. Man nepatinka, kai daiktai slegia mano kūną, nemėgstu jais apsikarstyti. Kai lipų ant scenos, apsirengiu puošniai, neretai dėviu ir didžiulius, išskirtinius papuošalus, bet gyvenime vertinu paprastumą, patogumą ir labai nemėgstu išsiskirti iš kitų. Man svarbiau labai gerai jaustis, nei labai gražiai atrodyti.
Draugės mane net bara, kad pradėjau negražiai rengtis. Gal dabar kai ko nespėju? Ne, negaliu taip sakyti – moteris, jei nori, viską spėja. Matyt, dabar toks mano gyvenimo etapas.
Tačiau turbūt savo figūrą prižiūrite, sportuojate, stebite svorio pokyčius?
Taip, to reikia dėl darbo. Pavyzdžiui, dabar laikausi lengvos dietos. Praeityje teko laikytis ir drastiškų dietų, tačiau priėjau labai paprastą išvadą – geriausia tiesiog nuo šešių ar septynių vakaro neimti kąsnio į burną, tada idealiai krenta svoris. Tačiau kaip tik tuomet labiausiai norisi valgyti!
Dabar jaučiu, kad artėjant pavasariui būtų gerai išsivalyti organizmą – man geriausia tai daryti žolelėmis, arbatomis, nes esu prieš vaistus ir maisto papildus. Labai naudinga tris paras nieko nevalgyti ir tai derinti su karštomis voniomis, kitais kūnui naudingais dalykais.
Tačiau dabar to daryti negaliu, nes vis dar maitinu Ugnę. Pavyzdžiui, man negalima gerti jonažolių arbatos, kuri valo kepenis. Užtat vis dar nemažai bėgioju. Sportuoju nuo septyniolikos metų ir sportą mėgstu iki šiol. Tiesa, nelabai mėgstu dviratį – nuolat minant pedalus labai padidėja šlaunys.
Ar dabar nerašote dainų?
Dabar – ne, bet esu sukūrusi lopšinių dukrai. Dainuoju jai kiekvieną vakarą prieš miegą, tai – šventas ritualas. Aiškiai matau, kad Ugnei lopšinės patinka. Dainuoju apie viską, kas šauna į galvą, bet stengiuosi, kad ji suprastų.
O, pavyzdžiui, žodinių pasakų dukrai neseku – visos išsilieja tik dainos forma. Pripirkau vaikiškų knygelių, bet Ugnė kažkodėl skaitomų pasakų nesiklauso. Tai, žinoma, nereiškia, kad mergaitė jautresnė muzikai nei tekstui. Ir jokiu būdu neparodo, kad aš linkėčiau ar norėčiau jai muzikės karjeros. Dabar kažkodėl pasidarė labai madinga vaikus mokyti muzikos – gal mamos taip įgyvendina savo nerealizuotas svajones?
O ar jūs tokių turėjote?
Atsimenu, kai buvau maža, norėjau būti gimnastė, kuri šoka su gražiais kaspinais. Muzikos pasaulyje atsidūriau gana atsitiktinai – tėvai net tokių minčių neturėjo. Tiesiog vaikų muzikos mokytoja pastebėjo, kad gražiai dainuoju. Taip ir prasidėjo mano muzikinė karjera.
Ar jums svarbu laimėti? Antai ne kartą dalyvavote konkurse „Eurovizija“.
Taip, svarbu. Nesutinku su posakiu, kad svarbu tik dalyvauti – tai ne man. Kai kiti taip kalba, aš sau tyliai galvoju – o kaip kitaip save nuraminti? Iš tiesų kiekvienas nori laimėti. Tačiau net jei nelaimi, į savo lagaminą įsidedi be galo daug naudingos patirties, kurios neišmokys joks mokytojas.
Skirtingais gyvenimo etapais žmonės formuluoja skirtingus tikslus. Dabar jums trisdešimt vieni metai. Kas šiuo metu atrodo svarbiausia?
Pats didžiausias ir gražiausias mano tikslas – šeima.
Matau mažiau prasmės, jei visą gyvenimą tik dainuosiu, net jei ko nors pasieksiu. Išvadą, kad viskas labai laikina, pasidariau prieš maždaug dvejus ar trejus metus ir mano nuomonė nesikeičia. Gal baisiai pasisakysiu, bet teko regėti daug pavyzdžių, kai žmonės dirbo, atsidavė profesijai iki paskutiniųjų, daug laimėjo, buvo pripažinti valstybėje – bet kai paseno, tapo niekam nereikalingi. Mačiau keletą atvejų, kai didelės žvaigždės, kurios buvo liaupsinamos, garbinamos, dabar neturi už ką nusipirkti duonos.
Tas pats ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, daug kur kitur. Todėl beveik kiekvienas artistas išgyvena apmąstymų etapus – kai tyliai sėdi ir galvoja, kas toliau, ko jie iš viso gyvenime nori. Ši mintis pasąmonėje kartais glūdi labai ilgai – metus, dvejus. O po tokių svarstymų dažnai įvyksta lūžis ir žmogus labai pasikeičia. Aišku, kiekvienam tai įvyksta skirtingai. Vienas patiria depresiją ir užsidaro namuose, kitas – lengviau, dar kitas – visai nesusimąsto. Tačiau atsipeikėjus penkiasdešimties gal būna dar blogiau.
Siekti savo tikslų, žinoma, reikia – čia net nėra kalbos. Taip, tu turi eiti į priekį, dirbti, stengtis kiek gali – bet tai tik darbas. Vis tiek šeima, artimieji – brangiausia, ką gali turėti pasaulyje.
Autorė Irena Ivenkovė
