Atsakymas Š. Navickiui
Nujaučiu, kad už šį komentarą būsiu apmėtytas klano pakaliko, partinio funkcionieriaus ar kitais širdžiai mielais epitetais. Kodėl? Dėl elementarios priežasties – nesutinku su naujaisiais gelbėtojais, skęstančiais savo problemų ir kompleksų jūroje. Ir nežadu sutikti. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai reikia profesionalios politikos, efektyvaus valdymo ir aiškios vizijos. Puikiai suvokiu, kodėl taip patraukliai kas ketverius metus atrodo gražūs pažadai, ir dar mieliau skambantys kaltinimai valdžioje esantiems. Politinis flirtas kartas nuo karto sujaudina neapsisprendusį rinkėją. Visgi, pripažinkime sau, kad didesnė dalis problemų kyla dėl mūsų pačių klaidų. Mes nereikalaujame iš politikų konkretumo, o ir patys mažai laiko skiriame susipažinti su žmonėmis, siekiančiais valstybės laivo šturvalo. Juk mes visi labai užsiėmę, o ir apskritai, nuo pat vaikystės esame įpratinti klausytis pasakų prieš miegą - jos mus nuramina, leidžia greičiau užmigti. Tačiau jokioje valstybėje piliečiams snausti nevalia, turime būti atidūs ieškodami Lietuvos laivo įgulos.
Įdėmiai perskaičiau pono Šarūno Navickio tekstą, kuriame jis save pateikia lyg šiandienos herojų. Girdi, jis mums papasakos apie tris didžiuosius ateinančius didvyrius, o dėl ketvirto (pasakotojo) jau ir iš pasakojimų suprasime patys. Jei nebūčiau atkreipęs dėmesio į p. Š. Navickio veiklą anksčiau, galbūt ir aš patikėčiau tokiu herojiškumu, deja, ne šį kartą. Politika neturėtų tapti „atsargine" veikla nepavykus visiems kitiems projektams.
Visame straipsnyje pamačiau tik vieną paprastą tiesą – šiam „nepartiniam“ kandidatui didžiausia politinė nuodėmė yra profesionalumas. Baisiau ir būti negali! Jo analizuota (atsiprašau už žodį „analizė“) Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, pasirodo, aktyviai veikia tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, o tai, anot Navickio, sukelia masinę lietuvių emigraciją. Suprask, Navickis atrado naują koreliaciją tarp politinio profesionalumo ir emigracijos masto. Kuo daugiau profesionalių žmonių valstybės valdyme, tuo blogiau – įdomi versija.
Neironizuodamas prisipažįstu – tokie kandidatų kliedesiai mane gąsdina. Navickis bando įteigti, kad gražios šnekos yra geriau už konkrečius darbus. Kodėl? Ogi todėl, kad pats rašyti ir kalbėti moka gana gerai, visgi konkrečių darbų sąskaita šlubuoja. Todėl galbūt iš užslėpto pavydo ir kažkur giliai tūnančio nepilnavertiškumo jausmo reikia surasti būdą, kaip gi sumenkinus konkrečius darbus atliekančius politikus. Simboliška, kad tokius straipsnelius galima pamatyti greta perspausdintų slaviškų rašliavų apie blogąją „pamotę" - Europos Sąjungą ir mylinčią mamą Rusiją.
Asmeniškai man buvo, yra ir bus svarbiausia, kad politikas atliktų jam patikėtą funkciją. Jeigu politikas sugeba tik rengti viešųjų ryšių akcijas, užkalbinėti dantis rinkėjams - tai nuoširdžiai sveikinu už pasitikėjimą savo jėgomis, bet ačiū, man, kaip piliečiui, Jūsų paslaugos nereikalingos. Šie rinkimai pasižymi būtent tokiais politikais „tuštučiais". Ryškiausias pavyzdys – violetine spalva pasipuošusi drąsiųjų kelininkų „agidbrigada“ . Nors, po vieno jų lyderių pabėgimo iš susirinkimo vienoje vienmandatėje, žodis „drąsa“ labai jau rėžia akį...
Naudotis šeimos tragedija savo politinei reklamai, ką kuo gėdingiausiai daro tiek politiniai perbėgėliai Stoma ir Navickis, tiek radikalusis signataras Patackas yra pasišlykštėtina. Nė iš vieno negirdžiu konkrečių darbų, kurių jie imtųsi, nematau ir komandos, su kuria jie dirbtų (išimtis taikytina p. Stomai – Lietuvoje žavingų žaliaakių netrūksta).
Noriu tikėti, kad signataras Patackas pats tiki savo kalbomis, visgi man sudėtinga apibūdinti nusivylimą šiuo, iš politikos užribio bandančiu grįžti ultrakrikdemu. Paskutinio viešo susitikimo metu, kuriame su Žaliakalnio gyventojais buvo diskutuojama apie konkrečias gyventojų problemas ir valstybėje kylančius iššūkius ponas signataras naudojo absoliučią demagogiją, į kiekvieną konkretų klausimą atsakydamas pakeltu tonu ir absoliučiai abstrakčiais lozungais kaip „visi priklausote klanui„, „visi praradote sąžinę“, „nebėra Lietuvos“ ir „pamatysit, mes ateisim". Slogus įspūdis, o ir pakeltas tonas neprivertė patikėti emocinėmis abstrakcijomis. Nežinau pedofilijos bylos detalių, nemanau, kad ir į Seimo rinkimus besiveržiantieji jas žino. Tuo labiau netikiu, kad jie galėtų jas objektyviai vertinti.
Kaip jaunas žmogus noriu gyventi teisinėje, vakarietiškos demokratijos valstybėje. Vien dėl šios priežasties tikiuosi, kad gyvensiu Lietuvoje, kurioje politikai nesikiš į teisinės valdžios pareigų lauką, o politika nebus daroma iš šeimos tragedijų. Esu už nuomonių ir politinių ideologijų įvairovę, laisvą mintį ir gyvenimą be baimės, kad kažkas Tavo nuomonę palaikys neteisinga ir persekios už tai. Viliuosi, kad savo problemų ir kompleksų jūroje skęstančių gelbėtojų demaršas Seiman netaps nauja Lietuvos nesėkme, vien dėl to, kad tikiu Lietuvos žmonėmis ir jų teisingais sprendimais.
Arnoldas Pikžirnis
