Lietuvos Respublikos Konstitucijos 140 straipsnio pirmoje dalyje aiškiai nurodytos Valstybės gynimo Tarybos prerogatyvos. Ten sakoma, kad: „Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. “
Detaliau Valstybės gynimo tarybos funkcijas apibrėžia Valstybės gynimo tarybos įstatymas, kuriame numatyta, kad Valstybės gynimo tarybos reguliarius posėdžius, paprastai vieną kartą per mėnesį, kviečia ir jų darbotvarkę tvirtina Respublikos Prezidentas. Įstatymo antrajame skirsnyje smulkiai surašyta, ką veikia ar turėtų veikti Valstybės gynimo taryba: svarsto užsienio ir vidaus politikos nuostatas, garantuojančias Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei teritorijos vientisumą, svarsto pagrindinius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos ir gynybos principus bei kryptis, koordinuoja valstybės valdymo institucijų, susijusių su nacionalinio saugumo užtikrinimu, veiklą, svarsto pagrindines valstybės parengimo mobilizacijai nuostatas ir vykdo kitas funkcijas. Taigi, galiojantis įstatymas suteikia Valstybės gynimo tarybai žymiai platesnes kompetencijas nei numatyta Konstitucijoje, tad čia irgi galima įžvelgti tam tikrą priešpriešą.
Pastaruosius bene trejus metus Valstybės gynimo taryba išvis nefunkcionuoja, tik neaišku, ar dėl principinių politinių kovų, ar valstybėje tikrai nieko svarbaus nevyksta, kad nėra ką aptarinėti. Kai Lietuva susiduria su tiesioginėmis agresijos išraiškomis, ypač stipriu ir gerai suplanuotu informaciniu karu, o žmonėms vis dar kyla klausimų, ką reiktų daryti karo grėsmės atveju, kur atvykti ar kur gauti ginklą, kad apginti valstybę, Valstybės gynimo taryba išgyvena ramybės laikotarpį ir paprasčiausiai nesirenka. Situacija kelia rimtą susirūpinimą, negi valstybės nacionalinis saugumas rūpi tik patiems piliečiams?
Valstybės gynimo taryba nesirinko, kai to ypač reikėjo Krymo atplėšimo nuo Ukrainos atveju, nei iki šiol vykstančio karo Ukrainoje atveju, kai karinės grėsmės Baltijos valstybėms yra ypač padidėjusios. Todėl Lietuvos gyventojai, kurie dėl karinio pobūdžio grėsmių iš Rusijos tapo labiau patriotiški ir nori mobilizuotis bei išmokti valdyti ginklą, gali tiesiog pamiršti, kad svarbiausius valstybės gynimo klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba.
Platesnis požiūris sustiprintų veiklą
Šiandien Valstybės gynybos tarybos funkcijos, pagal Konstituciją, gali būti suprantamos gana siaurai, tačiau praktikoje jau dominuoja ne tik gynybos, bet ir platesnė saugumo sąvoka. Užsienio valstybės jau seniai pradėjo į savo saugumą žvelgti plačiau, sukūrė nacionalinio saugumo klausimus sprendžiančias institucijas, nagrinėjančias ir priimančias strateginius sprendimus, reikšmingus nacionaliniam saugumui užtikrinti.
Vertinant Ukrainos karo įvykius, karo sąvoka išsiplėtė iki hibridinio, propagandos ir informacinių karų, kibernetinių atakų, siekio neginkluotomis priemonėmis pakeisti žmonių nuomonę ir paveikti jų valią, pateikti kitokią įvykių versiją ir taip užkariauti teritorijas. Informacinės ir kibernetinės grėsmės įgavo lemiamą svarbą, tad jos turi būti vertinamos ypač kruopščiai ir atsakingai. Jau nebeužtenka paskaityti kelių paskaitų apie informacinio karo padarinius, uždrausti kelis televizijų kanalus ar reikšti susirūpinimą dėl informacinės kaimynų invazijos į mūsų informacinę ir kultūrinę erdvę. Čia reikia itin plataus ir strateginio požiūrio. Šį svarbų vaidmenį galėtų prisiimti Valstybės gynimo taryba, kurios pagrindinė funkcija turėtų būti koordinuoti šalies gynybą taip, kad būtų užtikrinta šalies apsauga nuo grėsmių, kenkiančių Lietuvos suverenitetui, nepriklausomybei ir laisvei. Dabar Valstybės gynimo taryba pagal savo kompetenciją ir sudėtį tokių klausimų svarstyti yra nepajėgi, o konstituciškai gal net neprivalanti?
Valstybės gynimo taryba turėtų išsikelti visiškai naujus uždavinius, praplėsti atsakomybės ribas ir iš naujo pažvelgti į nacionalinio saugumo užtikrinimo svarbą. Šiandien Lietuvai reikia instituto, kuris gebėtų ne tik adekvačiai vertinti kylančias grėsmes, bet ir teikti realius pasiūlymus, kaip gintis ir kaip stiprinti šalies nacionalinį saugumą. Valstybės gynimo taryba galėtų tapti ta institucija, kuri įvertina ir informuoja visuomenę apie kilusius pavojus, priima būtinus sprendimus, padedančius išvengti grėsmių.
Valstybės pasiruošimas atremti bet kokius pavojus turi tapti Valstybės gynimo tarybos prioritetiniu uždaviniu. Tam reiktų keisti ne tik Valstybės gynimo tarybos pavadinimą ir sudėtį, bet sukurti naują jos veiklos modelį, apimantį koordinacinę veiklą, dirbti nuolat, nelaukiant išpuolio, agresijos ar kitų blogiausių scenarijų.
Būtina spręsti Valstybės gynimo tarybos sprendimų politinės svarbos ir legitimumo klausimą, nes šiuo metu, neorganizuojant jokių Valstybės gynimo tarybos posėdžių, priimami tik formalūs, Valstybės gynimo tarybos narių apklausa paremti sprendimai. Daugelis problemų lieka „už kadro“, neaptartos ir kartais nežinomos, nes priimami tik vienasmeniai sprendimai, kurie nesant diskusijai tiesiog tvirtinami.
Ši institucija turi tapti tvirtu nacionalinio saugumo pagrindu, gebančiu spręsti ir užtikrinti, kad valstybė ir žmonės bus apsaugoti nuo agresijos, informacinių karų, kibernetinių atakų, bandymų pakirsti žmonių pasitikėjimą valdžia ir valstybe, valstybės funkcionavimą, propagandos ir kitų, mūsų identitetą griaunančių faktorių, kuriais siekiama paveikti Lietuvos žmones.
Valstybės gynimo tarybą laikas performuoti į tvirtą, atsakingą ir kompetentingą Nacionalinio saugumo tarybą, kuri savo veiklą vystys, siekdama bet kokia kaina ir priemonėmis apsaugoti valstybės ir žmonių interesus.
