Lygiai prieš 40 metų Kaune, prie muzikinio teatro, apsipylęs benzinu ir susideginęs 19-metis Romas Kalanta, anot Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataro Algirdo Patacko, tapo laisvos tautos simboliu. Ir nors jis per itin trumpą gyvenimą nespėjo kažko ypatingo nuveikti, tačiau savo poelgiu atkreipė žmonių dėmesį į kiekvienam laisvam žmogui priimtinas vertybes.
– Ką prieš 40 metų žmonėms reiškė drastiškas R. Kalantos poelgis? – Balsas.lt paklausė signataro A. Patacko.
– Tokio poelgio reikšmė priklausė nuo kiekvieno žmogaus mąstymo. Vieniems buvo nesuprantama, kaip jis galėjo taip pasielgti. Kiti iš karto pagalvojo, kad kažkas būtinai įvyks ar pasikeis. Šiandien mūsų valstybėje yra savotiška krizė. Įžvelgiu net tam tikrų sąsajų. Rezonansiniai įvykiai pasikartoja kas 20–30 metų. Esame tam tikrame cikle. R. Kalanta – jau praėjęs istorinis įvykis, o šių dienų realijose – Garliavos istorija. Mūsų tautą ištikusi moralinė krizė, iš kurios niekaip negalime išbristi.
– Kokią reakciją sukėlė tai, kad R. Kalanta buvo vos 19 metų?
– Prisiminus tuos laikus, tada tik prieš 10 metų buvo pasibaigęs ginkluotas pasipriešinimas. Vėliau užaugo jaunoji karta, kuri problemas sprendė savo metodais. O ta problema, jau šimtmečius kankinusi Lietuvą, – laisvės ir nepriklausomybės siekis. Vyresni žmonės į viską kitaip žiūrėjo. Buvo aišku, kad Lietuvoje vyksta kažkas naujo, kažkas stipraus. Kiekvienas turėjo apsispręsti: tylėti ir paklusti ar mesti iššūkį valdžiai. Šiandien pasipriešinęs išlėktum iš darbo, o tada būdavo viskas kitaip – pirmiausia, būdavo baigta su tavimi, o tada su tavo šeima ir visa aplinka. Pasipriešinęs sovietų valdžiai tapdavai stebimas, matomas ir kontroliuojamas. Atsidurdavai ant apatinių socialinio sluoksnio laiptų. Todėl žmonėms buvo sunku pasakyti kažką prieš.
– R. Kalanta vadinamas Lietuvos laisvės šaukliu. Ar sutiktumėte su tuo?
– Žmonės R. Kalantos poelgį itin aukštino. Nors jis buvo paprastas vaikinukas, kuris jautė nerimą dėl žmogaus ir tautos laisvės. Iš esmės jis nespėjo nieko nuveikti. Nei kažką parašė, nei kitokiais darbais pasižymėjo. Bet jis tapo simboliu, kurio vertę suprato ir supranta visi. Tai labai žmogiška ir logiška. Reikia gerbti tokius žmones. R. Kalanta atidavė gyvybę, o tai daug ką reiškia.
– Ką būtų galima pavadinti šių dienų lietuvybės šaukliu?
– Šiais laikais, kiekvienas jaunas žmogus, jaunoji karta – lietuvybės šaukliai. Todėl arba miegate, arba kažką darote. Bet šių dienų jaunimas yra apsnūdęs. O tada (7 dešimtmetyje) Kaunas tiesiog virė. Kiekviena karta turi savo bėdų ir savo sprendimo būdų, bet nieko nedarant jaunystę galima ir pramiegoti.
– Kokią laisvę žmonės įsivaizdavo prieš 40 metų?
– Reikia pasakyti, kad žmonės laisvę supranta vienodai visais laikais. Laisvė – duota Dievo. Tai pats svarbiausias dalykas, kuris žmogų daro žmogumi. Be abejo, laisvė gali svyruoti į visas puses – tiek į gėrį, tiek ir į blogį. Bet jei aš pats nebūčiau laisvas, tai paprasčiausiai nebūčiau žmogumi.
– Kokie sovietų valdžios sprendimai kėlė didžiausią žmonių pasipiktinimą?
– Sprendimai sprendimams nelygūs. Vienas, tiesa, giliai įsirėžė į atmintį. Sovietai nutarė neleisti vaikų į bažnyčią. Vaikų – iki 18 metų... Tuomet susirinko jauni kunigai, trinktelėjo kumščiais ir sakė, kad verčiau eitų į kalėjimą. Ir už tai, kad nepaklusę mokydavo vaikus tikėjimo žodžio, jie po keletą metų praleisdavo belangėje. Kiti kalėjime buvo atsidūrę ir ne po kartą.
Kitas pyktį keldavęs dalykas – nuolatinis žeminimas. Pradėdavo koks raudonžandis aiškinti, kaip žmonėms gyventi, kaip jie turi galvoti. Tokie dalykai labai erzindavo. Kaip ir rusifikacijos procesai. Būdavo aiškinama lietuviams, kokia kalba jie privalo kalbėti. Reikalavo meluoti ir vaizduoti, kad tiki per prievartą brukamomis „tiesomis“. Tokia atmosfera buvo solidus pagrindas pasipriešinimo nuotaikoms.
– Girdisi skundų, kad dabar Lietuva yra ES narė ir vėl turi paklusti bendriems reikalavimams. Kiek pagrįsti tokie nuogąstavimai?
– Sovietams valdant, mes turėjome problemų su išorine laisve – negalėjome kalbėti, mitinguoti ar išvažiuoti į užsienį, o dabar galime daryti viską, ką tik norime. Tada buvome prispausti iš išorės, o dabar iš vidaus. Viskas šiais laikais kainuoja. Todėl atviras klausimas, kiek tu esi pasiruošęs sumokėti už savo laisvę. Visi geri dalykai – karjera, sveikata, gyvybė – kainuoja.
– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie iki šiol tvirtina, kad prie ruso gyventi buvo geriau?
– Pasakyčiau trumpai ir aiškiai: toks žmogus yra vargšas, jis – dvasinis invalidas. Nėra apie ką daugiau ir kalbėti. Taip sakyti gali tik užglušinti žmonės.
– 2000 m. liepos 4 d. Romas Kalanta apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. Kaip vertinate tokius apdovanojimus?
– Galiu tik pabrėžti, kad R. Kalanta vertas tų apdovanojimų, kurie jam buvo skirti. Galima drąsiai sakyti, kad jis krito mūšyje. Tas mūšis buvo už Lietuvos laisvę. R. Kalantą galima traktuoti kaip kareivį.
