Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Kaip valomės dantis, taip turime rasti būdą valyti ir savo sąmonę bei sielą. Taip teigia psichologė, meno projektų prodiuserė Audra Molytė, jau dešimtmetį užsiimanti meditacija. Ši, anot A. Molytės, padeda išsklaidyti protą ir širdį temdančius debesis ir didinti sąmoningumą.
A. Molytė pastebi, kad žmonės vis dėlto nenoriai imasi dirbti su savimi. Užuot mėginę, jos žodžiais, „išvalyti“ savo mintis, jie esą mieliau bando suvokti nuo ko priklauso įvairios jų būsenos ir valdyti savo emocijas. Tačiau, psichologės teigimu, tai nepadeda.
„Galiausiai, kai jau nebepakelia skausmo, žmonės suvokia, kad viskas galbūt pasiekta, viską turi, gali po pasaulį važinėti, bet to tikro pasitenkinimo vis tik nėra. Žmogus anksčiau ar vėliau pradeda klausti ir bandyti suprasti, kodėl“, – sako A. Molytė.
– Pagal išsilavinimą esate psichologė, tačiau jau daug metų dirbate ir meno srityje. Psichologinis išsilavinimas ir polinkis į sąmoningumą, regis, akivaizdus ir Jūsų rengiamuose kultūriniuose projektuose. Kodėl?
– Man nuo vaikystės buvo įdomus tas klausimas „kodėl?“. Visada buvo įdomu tos jungtys, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, kodėl vienaip ar kitaip kalba, kodėl apie mane galvoja taip, kaip aš galbūt visiškai nesijaučiu ir t. t.
Nuo devintos klasės pradėjau lankyti pantomimos studiją ir ten praleidau labai daug laiko, visus likusius mokyklos metus. Studiją lankiau daugiau nei dešimt metų. Tuo metu gilindavomės į tas gilumines tematikas. Juo labiau kad tai buvo labai aktualu. Tarybiniais laikais nebuvo galima kalbėti apie kažkokius dvasinius, su socialine aplinka, neteisybe susijusius dalykus.
Kadangi tai yra menas, išreiškiamas per judesį, tai yra ėjimas, gilinimasis į save, susitelkimas, jautimas ir per judesį. Tai yra su tuo labai susiję. Man yra gražiausia ir nuostabiausia, kad judesiu, visiškai minimaliomis priemonėmis gali kalbėti apie tiek daug dalykų. Ir gali kalbėti ne tiesmukiškai, bet tiesiog kurti atmosferą, duoti užuominas, kurti asociacijas, kurias kiekvienas žmogus interpretuoja savaip – taip, kaip jos tame žmoguje surezonuoja. Bet ta apibendrinta žinia yra gana lengvai perskaitoma. Nors vėlgi tai priklauso nuo žiūrovo.
Kai išėjau iš Pantomimos teatro, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įstojau į psichologijos programą, pirmąją laidą, baigiau psichologijos magistrą. Bet visą laiką buvau menų vartotoja. Nors jau pradėjusi dirbti psichologe mačiau, kad šis darbas labai susijęs su protu, proto žaidimais tose proto struktūrose ir emociniais dalykais. Labai dažnai jausdavausi beviltiškai, dirbdama su vaikais, mokykloje, matydama, kaip mokytojai dirba, kaip jie mąsto, kaip kalba tėvai – ko tada norėt iš tų vaikų? Be tos atjautos, ko gero, nelabai daugiau pasitenkinimo ir jaučiau.
Po to teko dirbti Kultūros ministerijoje, kol galiausiai pajaučiau, kad visos tos struktūros ne man – tai ne mano žaidimai. Išėjau iš šio darbo ir keletą metų dirbau prie savo projektų kaip nepriklausoma prodiuserė. Mano projektų pagrindas buvo šiuolaikinis šokis, gyva muzika, projekcijos, erdvės.
Dirbdama ministerijoje (turbūt taip yra visose panašiose institucijose), pajutau daug įtampų, daug apkrovų ir pradėjau medituoti. Susiradau fantastišką meditaciją – Vipasaną. Ji man labai padėjo išgyventi, išlaikyti sąmoningesnį protą, sugebėjimą atsipalaiduoti, matyti dalykus šiek tiek plačiau. Sykiu ši meditacija labai atlaisvino mano kūrybinį potencialą. Nebemačiau didelės prasmės, kaip sakau, tose „putose maudytis“ toliau. Suvokdama, kad tie procesai vyksta iš tiesų labai lėtai, pradėjau kaip prodiuserė režisuoti savo projektus.
– Užsiminėte apie meditaciją. Galbūt galima sakyti, kad šokio projektai tam tikra prasme irgi yra meditacija?
– Viską, kas susiję su ėjimu savęs link, ėjimu į save, galima pavadinti meditacija. Tam tikra prasme – taip, tai gali būti meditacija, jei sugebi pasinerti į savo šaltinį.
– Kaip galėtumėte meditaciją apibūdinti žodžiais? Kas tai – mąstymo, jausmų, proto, širdies stebėsena? Koks yra meditacijos tikslas?
– Meditacijos tikslai pagal skirtingas kryptis, technikas, yra skirtingi. Bet iš esmės meditacijos tikslas yra sąmoningumo didinimas. Tai reiškia ėjimą anapus, ėjimą už proto struktūrų, minčių ir emocijų. Visa tai, kas dengia protą, yra debesys, dalykai, kuriuos mes vis kartojame. [...]
Visų meditacijos būdų nesu išbandžiusi, nesu įvaldžiusi visų meditacijos technikų, nes jų yra be galo daug. Bet tai vis tiek yra ėjimas anapus struktūrų į gilesnius savo vidinius energijos sluoksnius. Viskas yra mumyse, ten, kur yra didesnis, platesnis suvokimas viso to, kas vyksta.
Tai nereiškia, kad pameditavęs nebematai, kas yra kas, bet nebelieka vertinimo, konfrontacijos. Medituojant galima atrasti, kur yra ta neišreikšta energija, neišnaudotas potencialas, tikras kūrybiškumas, gyvybingumas, pasitikėjimas ir ramybė. Tai yra ir gydymas visomis prasmėmis ir visais lygmenimis – ne tik savo emocijų, minčių struktūrų, bet netgi ir kūno.
Yra karma. Tai – atsineštos skolos, energetiniai kamščiai, visa tai turi tendenciją vienaip ar kitaip atsikartoti. Per gilumines meditacijos praktikas šiuos dalykus galima atpalaiduoti, išleisti, kad jie nebesikartotų kaip ratas iš kartos į kartą, kad tai nebebūtų perduodama. Tai yra neišnaudotas mūsų potencialas, bet, be jokios abejonės, mes einame į tai...
Pažiūrėkite, taip vadinami „normalūs“ žmonės, gyvena jausdami šias įtampas, nuolat skubėdami. Bet jie visi vartoja kažką – „Xanax`ą“, raminančiuosius, alkoholį, narkotikus… Tas perteklinis bendravimas, tas tauškėjimas vyksta vien tik todėl, kad žmogus nebegali pakelti įtampos, tų vis kylančių minčių, emocijų ir bėga nuo savęs. Bet ką iš tikrųjų daro? Viduje formuoja kitas priklausomybes, kitus minčių modelius ar emocines būsenas. Tai nėra išeitis, nėra išsivadavimas.
Būtent meditacijoje tikrai matau ateitį, todėl, kad mes iš tiesų galime viską susitvarkyti, mes galime mintis „išvalyti“. Iš tiesų mintis yra didžiulė jėga. Jei ji švari, ji gali realizuotis. Aš tuo tikiu. [...]
– Kaip gali meditacija, sąmoningumo siekimas padėti, išmokyti ugdyti švarias mintis?
– Švarių minčių ugdymas yra modeliavimas. Tai reiškia, kad mąstai tik pozityviai. Vadinasi, kažkur vis tiek kyla vidinės įtampos – to negaliu, nes tai negerai, ugdau pozityvias mintis. Reikia praeiti pro tas negatyvias mintis ir jas paleisti. Reikia eiti į tą ramybės lauką, kur nebelieka tų neadekvačių minčių. Ten yra, galima sakyti, adekvatus realybės testavimas. Suvokimas, kad viskas, kas vyksta, vyksta savo vietoj ir savo laiku, vyksta tobulai, dar labiau tvirtinasi tavyje.
Kad palaikytume visą didžiulę kūrinijos energetinę struktūrą, reikia tam tikru metu atlikti tam tikrą vaidmenį, nes tai yra energijos išleidimas. Tavyje ilgainiui vis labiau ir labiau ima tarpti tikroji tolerancija, tas tikrasis priėmimas. Tada, net jei ir kyla mintys, jos kyla iš ramybės erdvės. Jos kyla iš džiaugsmingumo, gyvybingumo. Aš net nežinau, kaip tai nusakyti, bet tai jau yra visai kitos kokybės mintys.
– Kas trukdo žmonėms pasinerti į tą vidinę ramybės būseną?
– Pirmiausiai tai ribos, kurias mums įdiegia tėvai. Mes ateiname į pasaulį ir mums yra aiškinama, kas galima, ko negalima, kas yra gerai. Dažniausiai patys tėvai, kad ir nesąmoningai, nenorėdami, turėdami pačius geriausius tikslus, su pačia didžiausia meile savo vaikams, uždeda tokias programas, ir vaikai visą gyvenimą su jomis gyvena, jas plėtoja, perduoda kitiems. Tą patį daro ir visuomenė, mokykla ir t. t.
Natūralu, kad tie elgesio, mąstymo būdai yra išmokti, nes mums reikia kažkaip gyventi, prisitaikyti. Bet problema yra ta, kad mes susitapatiname su visais mums primestais apribojimais, taisyklėmis, nuostatomis ir pametame ryšį su tuo, kas daro mus gyvus. Galima pasakyti – su esme. Tempas, aplinka mums neleidžia nurimti. Bet ji nėra kalta, nes nėra stovėjimo taško.
Viskas nuolatos evoliucionuoja, tobulėja. Protas jau dabar gali viską. Vyksta klonavimai, dirbtiniai apvaisinimai, kas tik nori. Bet vis tiek žmogus atsipalaidavimo, ramybės nejaučia. Matyt, ne protas mums tai suteikia. Tada turime eiti anapus proto. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti proto, savo ego, gyventi širdimi. Mes turime ir galime juo naudotis, jam vadovauti, bet neturime būti jo vadovaujami. Tai yra didžiulis skirtumas.
– Pasidalinkite mintimis, kaip gi tuomet išeiti iš tų gyvenimo scenarijų, iš užburto rato, kai gyveni vadovaudamasis savo praeities patyrimais. Kaipgi nutildyti tą proto plepėjimą ir pajusti savo esmę, apie kurią kalbate?
– Yra daugybė būdų. Niekas negali paaiškinti ir pasakyti, pats turi atrasti, koks būdas tau tinkamiausias. Tačiau kiekvienas turi atrasti savo būdą. Tarkime, aš pasitraukiau iš meno, teatro pasaulio, nes darėsi sunku matyti į sceną iškeltas, kaip į sostą pasodintas negatyvias mintis, tuos konfliktus. Ei, žmogau, susitvarkyk, tada iš kitos erdvės tu kursi ir visai ką kita transliuosi, erdvę visai kitaip pripildysi gyvenimo džiaugsmu. Būtent iš tos švarios erdvė kyla kūryba.
Sakoma, kad kūryba yra sunkus procesas. Taip, sunku, kai iš savo minčių, iš to, ką matei, ką girdėjai, bandai kažką per kančias sudėlioti. Bet tai nėra kūryba. Tai kažkoks savo ego atkartojimas kažkaip neįprastai, iššaukiančiai, per tą emocinį užtaisą. Tai tiesiog savo energijos šiukšlių išmetimas. Mes einame, žiūrime, klausome, o tai mus veikia. Išeiname iš gero teatro, kuris dažniausiai būna labai depresiją keliantis ir giliamintiškas, tada reikia eiti į barą išgerti, nes dar gyvenimą reikia gyventi ten, kur nėra harmonijos, ten, kur iš tiesų nėra kūrybos.
Kaip valomės dantukus, taip turime valytis ir savo sąmonę, savo sielą. Tai gali būti meditacija, gali būti įvairios technikos. Kai kurie žmonės eina į bažnyčią. Tai galbūt irgi padeda. Nors aš dažnai pagalvoju, kad iš tiesų religijos nejungia, o skaldo, kelia konfliktus. Pažiūrėkite, kiek istorijoje karų kilo dėl religijos.
Aš esu už tai, kad savyje atvertume kelius. Ten yra tiek daug kelių, krypčių, neatrastų lobių, neatrasto potencialo. Man tai yra labai įdomu – žmogiško potencialo plėtimas, savo dieviškojo aspekto atskleidimas. Kas yra dvasingumas? Tai nėra kažkas atskiro nuo mūsų. Tai esame mes, mūsų galimybės, kurios kol kas dar nėra atskleistos. Bet revoliucija vyksta, netgi žmonių kūnai keičiasi. Gydytojai pastebi, kad ir kraujo sandara keičiasi, ir ląstelės keičiasi, mes ir toliau evoliucionuojame.
Labai džiaugiuosi, kad jau bene dešimt metų esu aktyvi, sąmoninga. Atrodo, kad jau sukaupiau kažkokio supratimo, jau galėčiau dalintis su žmonėmis. Bet kaip tą daryti? Bandžiau tą daryti per menus. Dar ir dabar laikas nuo laiko mano spektakliai yra rodomi. Man pasitaikė proga dalyvauti mokymuose ir dabar aš taikau tokią mums naująTransessence techniką, kuri labai paprastai ir labai efektyviai padeda atsiriboti nuo įvairių mūsų asmenybės dalių, kurios kelia vidinius konfliktus.
Mūsų asmenybė nėra vienalytė. Ji sudaryta iš daugybės dalių. O tai vėlgi yra tos pačios vidinės ribos, nuostatos, mūsų stereotipinės būsenos arba mąstymo modeliai, su kuriais susitapatiname ir dėl to kenčiame.
– Ar Jums neatrodo, kad žmogus verčiau iškentės visas nepatogias būsenas, negu imsis dirbti su savimi? Juk tai nemalonumas užsiėmimas.
– Taip, tą žmonės ir daro. Jie verčiau kartoja klaidas arba bėga, racionalizuoja – ai, viskas gerai. Jie bando suvokti, kaip funkcionuoja asmenybės dalys, kas nuo ko priklauso, kaip save patobulinti, kaip valdyti savo emocijas. Visa tai nepadeda. Galiausiai, kai jau nebepakelia skausmo, žmonės suvokia, kad viskas pasiekta, viską turi, gali po pasaulį važinėti. Bet tikro pasitenkinimo vis tik nėra. Žmogus anksčiau ar vėliau pradeda klausti ir bandyti suprasti, kodėl.
Transessence technika yra vienas iš puikių būdų į pasaulį, problemas žiūrėti ir reaguoti iš visai kitos erdvės. Ji padeda susitvarkyti su aštriomis būsenomis, problemomis, tai nuolatinis ėjimas į savo esmę. Tai – ta vidinė erdvė, ta ramybė, kuri yra esmė. Kai ją pasiekiame, nebelieka reakcijos. Nes ką mes įpratę daryti? Mes įpratę reaguoti. Kiek mes galime reaguoti į įvykius, kiek galime kaltinti aplinką?
Mes iš tiesų pasaulį kuriame patys. Mūsų išorinis pasaulis yra mūsų vidinio pasaulio projekcija. Kai mes susitvarkome savo vidų, kitaip dėliojasi ir mūsų išorė.
