Aktoriui, radijo laidų vedėjui, televizijos projektų dalyviui, pirmųjų lietuviškų kvepalų kūrėjui Aisčiui Mickevičiui su pigių skrydžių bendrove pirmą kartą teko skristi prieš 3 metus, rašo kelionių žurnalas makalius.lt.
Tąsyk skridau į Londoną. Sutaupyti buvo gal ir smagu, bet apie pačią skrydžio atmosferą smagiai atsiliepti negaliu. Tą kartą tuo pačiu lėktuvu skrido būrys tautiečių iš „stroikių“, kurie visą skrydžio laiką maukė alų ir gyrėsi, kad iš savo 6 zonos per 5 metus dar nė karto nėra buvę prie Big Beno. Be to, pats aptarnavimo formatas pasirodė keistas: visus lyg kokią avių bandą suvarę laiko kažkokiame stikliniame vestibiulyje ir neišleidžia, o bendras įspūdis – lyg būčiau skridęs padėvėtu autobusu į Šakius. Bet aš nenoriu pasakyti, kad visi pigių oro bendrovių skrydžiai yra tokie. Tiesiog čia, matyt, kiekvienam tenka pasisemti skirtingos patirties. – prisimena Aistis.
Aktorius taip pat gali pasidžiaugti savo sėkme bilietų pirkime: „Esu kažkada už kelis litus per išpardavimo akciją nusipirkęs bilietą į Berlyną ir atgal. Tai buvo senokai, su airBaltic. Tiesiog tąsyk nusišypsojo laimė. Pigių oro bendrovių bilietus paprastai renkuosi už standartiškai neaukštas bilietų kainas“.
Šiuo metu A. Mickevičiui tikrai daug ką reiškia gerai ir komfortabiliai suplanuota kelionė, nes laiko, praleisto oro uostų laukiamuosiuose ir lėktuvuose, jam paprasčiausiai gaila. Smagu, kai už nedidelę kainą pasitaiko gerai suplanuotas skrydis.
Paskutinė mano kelionė buvo netrumpa. Šią vasarą 2 savaites keliavau po Europą: Austrija (Viena), Šveicarija (Ciurichas), Prancūzija (Normandijos regionas ir Paryžius). Skridau lėktuvais, važiavau traukiniais. Turėjau „sutilpti“ į tam tikras datas, todėl lėktuvo bilietus teko pirkti pernelyg nesidairant į kainą. Tas pats ir su traukiniais. Jais keliauti Vakarų Europoje – tikras malonumas, nors ir nepigus – pripažįsta aktorius.
Vienas ekstremaliausių kelionių nuotykių Aisčiui nutiko prieš porą metų, sausio mėnesį, saulėtoje Andalūzijoje, kur jis viešėjo pas ten žiemojusius draugus: Išsiruošėme aplankyti buvusių hipių paplūdimių, o į ten ir atgal vedė tik 2 keliai: arba varginantis – per kalnus, arba paprastesnis – valtimi per jūros įlanką. Į priekį ėjome per kalnus, tad atgal nutarėm parplaukti, juolab kad čia pat švietė reklaminis stendas „Valčių nuoma“. Kaip paaiškėjo, valtis buvo tik viena, guminė, nors ir su motoru, o jos vairininkas – girtas ir „žolės“ patraukęs vokiečių hipis.
Prieš eilinį plaukimą išmaukęs porą skardinių alaus, susodino į tą menką „guminukę“ 8 žmones ir visą kelią rūkė suktines, muistydamasis, vis atsistodamas, vėl atsisėsdamas bei semdamas iš kažkur pasirodžiusį vandenį. Didesnio streso ir nesaugumo jausmo keliaujant nesu patyręs. Labai džiaugiaus, kad pasiekėm krantą. Beje, mūsų vairininkas čia pat nusvirduliavo į vietinį bariuką ir užsisakė alaus. Kažin, kur jis dabar?
