Mirties bausmė daugiausia buvo taikoma nedemokratinėse, skurdžiose valstybėse, kuriose vyravo autoritarinis režimas. Bausmė buvo taikoma kaip politinio poveikio priemonė, siekiant pašalinti asmenis, kurie pasisakė prieš režimą. Šiuolaikinėse valstybėse mirties bausmės taikymas yra apribotas arba panaikintas. Kai kuriose valstybėse bausmė nepanaikinta, bet ji taikoma labai retai ir tik už sunkiausius nusikaltimus. Šiuo metu vienintelė Europoje likusi valstybė, kuri taiko mirties bausmę – Baltarusija.
1998 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmęs nutarimą išaiškino, kad mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė – teisė į gyvybę. Dar kartą patvirtindamas šią teisę Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 protokolą,taip pat prisijungė prie Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos. Šie teisės aktai numato, kad mirties bausmė panaikinama, niekas nėra baudžiamas ir niekam negali būti taikoma mirties bausmė.
Taigi ne tik valstybės aukščiausias teisės aktas, bet ir Europos Sąjungos teisės aktai draudžia atlikti mirties bausmę žmonėms. Stodami į Europos Sąjungą, mes įsipareigojome laikytis Europos Sąjungos teisės aktų ir juos inkorporuoti į mūsų teisės sistemą. Mirties bausmė pažeidžia pamatines nuostatas ir vertybes, žmogaus teisę į gyvybę, tad tokie siūlymai „grįžti“ prie mirties bausmės taikymo –antikonstituciniai ir neatitinkantys Europos Sąjungos teisės. Priėmus tokį antikonstitucinį sprendimą, mes sulauktume rimtų politinių, ekonominių sankcijų iš Europos Sąjungos.
Vis dažniau visuomenėje kalbant apie antihumaniškos bausmės reikalingumą, prisimenami laikai, kai neseniai atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, nusikalstamumas buvo itin didelis. Iki 1998 m., kai Seimas panaikino mirties bausmę, buvo įvykdytos 7 mirties bausmės vos per keletą metų. Vis dėlto statistika rodo kiek kitokius skaičius, negu tikimąsi visuomenėje - iki mirties bausmės panaikinimo valstybėje nusikaltimų skaičius buvo 2,5 karto didesnis nei šiuo metu. Asmenis užsiimti nusikalstama veikla nesustabdė ir negąsdino tai, kad jiems gali grėsti mirties bausmė. Taigi nėra jokių duomenų, kad tokia nežmoniška bausmė atgrasins nuo nusikaltimų padarymo.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad grąžinus mirties bausmę – visi jaustųsi saugesni, o bausmė padėtų aukos šeimai lengviau susitaikyti su artimo žmogaus netektimi, nes įkalinimas „iki gyvos galvos“ yra pernelyg švelni bausmė. Tiesa tokia, kad mirties bausmė nei sumažins aukos artimųjų skausmą, nei ištaisys nusikaltėlio klaidas. Kad visuomenė pasijustų saugesnė, mes turėtume ieškoti priežasčių ir imtis prevencinių priemonių, siekiant pagelbėti potencialiems ar jau esamiems nusikaltėliams, kad būtų kuo mažiau šaltakraujiškų nusikaltimų. Šiandien visi orientuojasi į skaudžias pasekmes, nors iš tikrųjų reikėtų didžiausią dėmesį kreipti į priežastis ir iš visų jėgų stengtis jas eliminuoti.
Įstatymiškai įteisinus mirties bausmę, žudikais taps pati visuomenė, siekianti mirties ir keršto troškimo. Visi sieks ir tikėsis didžiausios bausmės – mirties. Remiantis užsienio šalių praktika, mirties bausmių per metus paskiriama vos 1-2, tad kerštaujantys asmenys reikš nusivylimą ir nepasitenkinimą dėl bausmės neefektyvumo.
Reikėtų nepamiršti, kad visada lieka galimybė, kad bausmė bus paskirta nekaltiems žmonėms, kaip ne kartą buvo nutikę tarptautinėje praktikoje. Todėl teisėjai geriau yra linkę nuteisti asmenį kalėti iki gyvos galvos, negu prisiimti atsakomybę už nekalto žmogaus mirtį.
Taigi manau, kad siekis įteisinti mirties bausmę, paminti prigimtines žmogaus teises ir laisves, būtų didžiulis žingsnis atgal mūsų demokratiškai valstybei, kuri daugelį metų puoselėja pamatines vertybes. Einant šiuo keliu ir tokiais tempais, mes neužilgo galime grįžti į tuos laikus, kai ant laužų kaip raganos buvo deginamos moterys ir pardavinėjami indulgencijų raštai.
