Nuskambėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventė. Šventė, kuri padovanojo tikrą vieningumo jausmą, kad mus jungė, jungia ir jungs – Lietuva. Manau, kad į šią šventę reikia pažvelgti truputį kitaip nei į įprastas progines šventes. Pastaruoju metu gana reta, šventės metu išryškėjusi, bendrumo ir vienybės dvasia gali pasitarnauti ir mūsų sunkioje kasdienybėje.
Nemaža dalis pasaulio iškilių visuomenės veikėjų, mokslininkų, politikų analizuoja ir diskutuoja apie krizę. Kodėl ji ir dar tokio griaunančio masto iš vis įvyko? Ar galėjo jos nebūti? Kodėl prieš dešimtmetį įvykusių Pietryčių-Azijos ir Rusijos krizės netapo pamoka? Kai kas šį klausimą formuluoja taip: ar kapitalizmas kaip santvarka jau išsisėmė ir neatsakinga laisvos rinkos ideologija patyrė krachą? Klausimų daug. O atsakymų kaip visada, mažai. Matomai vieno ir visa apimančio net ir būti negali. Nes krizė yra daugiaplanė. Nors ryškiausiai ji pasireiškė finansinėje-ūkio sferoje, bet priežasties, ją sukėlusios, dera ieškoti ne tik čia.
Manau, kad mes ir pasaulis išgyvename net keturias krizes, kurias sąlyginai galima būtų klasifikuoti sekančiai: finansinė-ūkio arba laisvos rinkos sisteminė krizė; aplinkosaugos arba neatsakingų gamtos išteklių naudojimo katastrofiškos pasekmės žmonijai; demokratinio valstybės valdymo išsigimimas arba valstybinių valdžios institucijų nesugebėjimas atstovauti daugumai savo piliečių, tenkinant stambiųjų korporacijų (oligarchų) užgaidas; moralinė-dvasinė žmonijos raidos krizė, kuri šiame sąraše, nors įvardyta pabaigoje, iš tikrųjų yra visa ko pagrindas. Nepretenduoju į tikslų mokslinį apibendrinimą, tačiau manau, kad reikia rimčiau pažvelgti į mus užpuolusių problemų turinį. Nebijoti įvardyti procesus tikraisiais vardais. Nes tik teisinga analizė leis padaryti teisingas išvadas ir priimti kiek įmanoma geresnius sprendimus. Apibendrinant galima daryti pagrindinę šios problemos išvadą: naudos ar pelno, nesvarbu kaip pavadinsi, siekimas sau bet kokia kaina žmonių bendruomenės raidą veda į akligatvį arba į civilizacijos kolapsą. Pripažinkime, kad pastarieji dešimtmečiai ypač pasižymėjo laisvos rinkos visagalybės suabsoliutinimu ir valstybės vaidmens ūkio vystymui sumenkinimu. Kartu su individo laisvės kultu buvo visiškai išplauta asmens atsakomybės už savo veiksmus samprata. Pati atsakomybės sąvoka pradėta aiškinti susiaurintai tik teisės aktų ir normų rėmuose. Iš žmonių savitarpio bendravimo, jau nekalbant apie aukštesnį valstybinį institucinį lygį, dingo padorumo, moralumo, gero elgesio (kaip atitinkamos kultūros dalies), suvokimas. Juk apgauti kitą, savanaudiškai pasinaudoti tau palankiomis aplinkybėmis, nors pats poelgis yra amoralus (bet duoda tau naudos), tapo priimta žmonių elgesio norma. Lygiai kaip ciniškas melavimas, žodžio nesilaikymas, lozungas, kad tikslas pateisina priemones, jau tapo sėkmę dabartinėje visuomenėje garantuojantys stereotipai. Visa tai per gana trumpą laiką suformavo didžiuliu pasipelnymo šaltiniu tapusi įvairių tipų žiniasklaida. Į neatsakingas, privačias rankas valstybė atidavė veiksmingiausias protų įtakos priemones, t.y televiziją, radiją, laikraščius. Siekdami kuo didesnių finansinių pelnų ir kitokios naudos, žiniasklaidos savininkai be jokio sąžinės graužimo pradėjo įtakoti visuomenę: formuodami jos požiūrį į visuomeninius reiškinius, lengvą prasigyvenimą, jėgos kultą, smurto propagavimą bei jiems naudingų (sukalbamų) politikų prastūmimą rinkimuose. Drįstu teigti, kad negatyvus poveikis keleriopai viršijo šios apgaulės sumanytojų lūkesčius. Televizija ir radijas griauna didžiules tėvų, pedagogų pastangas, auklėjant aktyvų, darbštų, sąžiningą, patriotiškai ir geranoriškai nusiteikusį žmogų. Gera asmenybė šioje žiaurios konkurencijos ir amoraliame pasaulyje tiesiog pasmerkta vegetuoti ir būti išprususiu tarnu šio laikmečio turtingiems ir dažnai žemo intelekto ponams. Gobšumas tampa „išrinktųjų“ išskirtinis bruožas. Jis pasireiškia ne tik besaikiame pinigų, turtų siekime, bet ir valdžios kitų žmonių atžvilgiu uzurpavimu. Taip gobšumas išeliminuoja iš pasaulėžiūros individų atsakomybės jausmą už savo poelgius, nes tai trukdo siekti absoliučių turtų ir absoliučios valdžios. Jau nemažai pasaulyje yra pavyzdžių, kai labai turtingi tuo pačiu turi ir politinę valdžią. Labai geras pavyzdys – Italija. Nors dar dažnai naudojamas rafinuotesnis metodas. Pinigai ir valdoma žiniasklaida dirba tiems politikams, kurie yra gobšūs, o per tai korumpuoti bei pažeidžiami. Žmones, paveikti visuomenės nuomonių formuotojų, dirbančių už pinigus ir konkretiems šeimininkams net nesupranta, kai renka ne tuos, kuriuos norėtų, o tuos, kuriuos jiems pateikia galingieji ir kurių būtent galingiesiems reikia. Įvyksta labai paprastas dalykas, demokratiniai valdžios institutai, pagal savo prigimtį turintys dirbti žmonėms, iš tikrųjų tarnauja (su nedidelėm išimtim) turtingiesiems, nes jie žino, kad kitaip jie bus pašalinti iš savo postų.
Rezultate mes turime išoriškai priimtiną, su gražiais lozungais, lyg tai demokratinę sistemą ir laisvą konkurencinę rinką. Bet tai tik teorija bei fasadas. Praktikoje laisva rinka neveikia, tampa monopoline ir tenkina tik nedidelės dalies turtėjančių poreikius. Politinėje sistemoje vis daugiau atsiranda korumpuotų, oligarchų, mums paskirtų marionetinių politikų. Tokioje sistemoje sunku moralei, idealizmui bei atsakomybei. Būtent šių pamatinių žmonių bendruomenės egzistencijos principų ignoravimas ir besaikis gobšumas sukėlė šią didžiulio masto pasaulinę krizę. Lietuvoje ji pasireiškia dar skaudžiau dėl dviejų aplinkybių. Mes per dvidešimt metų nesugebėjome į valstybės valdymą atrinkti ir deleguoti intelektualių (daugiau nei vidutinybė) bei tvirtų moralinių principų asmenybių. Jei tokių ir atsiranda, tai jos negauna platesnio palaikymo. Tuo pat metu ciniškumas jau liejasi per kraštus ir tampa nemažos dalies gan įtakingų žmonių gyvenimo norma. Antra aplinkybė, skirianti mus nuo vakarų civilizacijos – tai mūsų „galingųjų“ absoliutus visuomenės nuomonės ignoravimas, atsiradęs dėl totalaus nebaudžiamumo už jų neleistinus ir netoleruotinus veiksmus. Jie naudojasi dirbtiniu žmonių susiskaldymu, baimės jausmu ir įsitikinimu, kad nieko negali pakeisti, o nukentėti gali.
Mūsų turtingieji ir politikai turėtų suvokti, kad tokia situacija yra socialiai pavojinga ir amžinai nesitęs. Krizė turi daug blogybių. Bet tarp blogybių yra ir galimybė. Kai žmogų visiškai prispaudžia negandos, jis susimąsto: o kiek ir kodėl aš turiu kentėti vardan saujelės gerai gyvenančių. Jam nebelieka nieko kito, o tik nusimesti baimę ir apatiją bei su panašaus likimo broliais ir seserimis eiti, vienytis ir daryti valstybėje tvarką.
Esu įsitikinęs, kad neseniai nuvilnijusi šventė ir atskleidusi mums labai paprastą, bet nuostabų bendrumo jausmą, gali mums pasitarnauti: telkiant mus visus arba bent daugumą tikram Lietuvos atgimimui.
Esu įsitikinęs, kad Lietuva toliau aklai mėgdžiodama kitų valstybių patirtį nieko gero nebenuveiks. Laikas pradėti gyventi savo protu ir sąžine. Privalome visi įsisąmoninti ir bent tai padaryti Tautos ir valstybės siekiamybe. Turime be dvejonių atsisakyti žmonių didžiulio turtinio ir socialinio diferencijavimo kaip praeities atgyvenos ir tokių krizių priežasties. Būdami atviri ir atsakingi privalome pripažinti, kad neatsakingas naudos sau ar savo grupei siekimas nėra ateities kartų civilizacijos vystimosi tikslas ir veda į socialinius konfliktus. Pripažindami ir vertindami privačią nuosavybę ir žmonių iniciatyvą lygiai taip pat turime stiprinti ir didinti valstybės kuriamąsias galias, vystant mūsų bendrą gerbūvį, kuriant jam materialinį pagrindą. Šiuolaikinis mokslo ir technikos išsivystymas suteikia galimybes pereiti nuo visuomenės, pagrįstos asmeninio turto didinimo, prie harmoningos, subalansuotos visuomenės gerbūvio valstybės kūrimo daugumai šalies gyventojų. Šiam tikslui pasiekti reikia atsisakyti melagingų ir mus klaidinančių dogmų - tai rinkos visagalybės, privačios nuosavybės suabsoliutinimo, valstybės galių sumenkinimo ir valdomos demokratijos valstybės valdyme.
Manau, tikslinga diskutuoti ir susitarti, kad valstybės priedermė visomis jai suteiktomis galiomis - pradėti vystyti aukščiausių technologijų ir mokslo pasiekimų pagrindu intelektualinę gamybą, sukuriančią galimybes ir geriau gyventi. Valstybės valdyme realiai įgyvendinti pilną viešumą, kas ilgesniame periode užtikrins skaidrumą. Atsisakant šešėlinių grupių valdomos fasadinės demokratijos, būtina keisti rinkimų ir jų finansavimo sistemą. Uždrausti bet kokias finansines injekcijas iš verslo grupių politikams. Įvertinant mūsų mažą valstybę, turime įgyvendinti piliečių tiesioginį atstovavimo principą, o ne tik per politines partijas. Rinkti turime tik personalijas, dalyvaujančias partijų ar visuomeninių susivienijimų veikloje. Bene sunkiausia, bet būtina sukurti nuo politikų ir nuo pinigų nepriklausomos žiniasklaidos grupę, kuri objektyviai nušviestų visuomeninius šalies procesus, niekieno neįtakojamą. Tai tik keletas esminių krypčių, kurios ateityje bus detalizuotos ir sukonkretintos. Svarbiausia sąlyga – tai mūsų vienybė, kuri buvo ir šventės metu. Mes turime suprasti, kad tik kartu, drąsiai ir išmintingai reikšdamiesi, galime pakeisti dabartinę XXI amžiaus rafinuotą baudžiavą, įteisinusią biurokratinę-oligarchinę santvarką. Jei Lietuvos žmonės nebenori toliau būti engiami saujelės juos tiesiogine prasmė apvagiančių oligarchų, privalo patys pasirinkti ir tarti savo tvirtą žodį civilizuotai galimomis priemonėmis. O galimybių kitaip įveikti krizę ir iš esmės pertvarkyti mūsų gyvenimus yra labai daug, bet neišsprendus esminių, nebus galima ką nors gero nuveikti smulkesniuose baruose. Esame esminių pasirinkimų kryžkelėje. Jei nebūsime abejingi, galimybių yra ir ne tik mažinant algas ar pensijas, tik reikia plačiau atverti akis ir tartis.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
