Nuoširdžiai užjautėme ir užjaučiame kaimynus, brolius ir seses lenkus tokios žiaurios tragedijos akimirką. Manau, kad tikrai didelė mūsų tautiečių dalis šią tragediją priėmėme kaip savą. Ir tai ne protokolinė užuojauta, tai ateina iš mūsų sielos gelmių. Vadinasi, dar nesunykome, dar visiškai nesumaterialėjome, nepasisekė mus paversti aukso veršio tarnais, nebeturinčiais jausmų. Nuostabu, o tuo pačiu ir kraupu, kad būtent tokios žiaurios, tokios kruvinos aukos reikia, kad pražystų patys gražiausi mūsų žmonių jausmai. Jausmai, užslėpti labai giliai nuo žiaurios šio laikmečio gyvenimo realybės, kurie be gailesčio traiško bet kokį gėrio apsireiškimą – jį ciniškai išjuokdami, pasišaipydami. Bet dėkui Dievui dar yra viltis – dar ne viskas prarasta, dar pasirodo galime būti geresni ir gražesni net ir su nuo ašarų paraudusiomis akimis...
Gaila, bet taip jau buvo, kai žmonės nukryžiavo savo išganytoją – Jėzų Kristų, kad po to Jį garbintų. Negi mes žmonės esame paženklinti tokiu blogio jėgos ženklu, jog bijomės savo gailestį, užuojautą parodyti dažniau, nebūtinai žiaurios tragedijos akivaizdoje. Išminčių yra pasakyta – apie gerą žmogų reikia kalbėti dar jam gyvam esant, ir ne bet kaip, o gerai kalbėti. Mūsų skleidžiamas gėris augina kitą gėrį, retai atsiras toks, kuris į nuoširdumą atsakys grubumu. Tik kažkodėl mes iš anksto lyg ir bijomės rodyti, juo labiau viešai demonstruoti savo taurius ir geruosius jausmus. Lenkų skausmingai nelaimės akimirkoje išgyvenama vienybė moko ir juos, ir mus senai žinomos, bet dažnai pamirštamos Tiesos – kad šioje žemėje mes esame tik svečiai. Taip prieš amžinybę nublanksta mūsų smuklmeniškos rietenos, pseudoreitingai, neaiškios vertės materialinės gėrybės, nepelnytos nuoskaudos. Deja labai gaila, kad ši akimirka ne tik didžiulio skausmo sukelta, bet blogiausia, kad trunka neilgai. Laikas nugludina skausmą, atbukina jausmus ir vėl kartojama tai, ką taip nuoširdžiai žadėjome pamiršti.
Manau, kad svarbiausios vertybės yra ne valdžia, ne turtai, o mūsų galimybė būti kartu, ginčytis, tartis, susitarti ir veikti kartu. Gražiausia žmoguje, kad jis moka kurti – kurti tai kas kitus pradžiugins, suteiks nors trumpą akimirką laimės, kai norisi kaip tam tyram kūdikiui tieisog gražiai nusišypsoti. Dar mumyse yra nuostabus atjautos, nuoširdžios pagalbos ir paramos, paguodos jausmas kuriuo pasidaliname sunkią minutę. Nežiūrint į šiuolaikinę, gan cinišką materialistinę tikrovę, pasirodo tie pirmapradžiai mums Kūrėjo suteikti jausmai irgi niekur nedingę. Tai tikrai džiugina ir teikia didelių Vilčių. Negi mes sugebėdami būti vieningi ir suprasdami vieni kitus skausmo valandomis negalime nors dalinai būti tokiais ir kasdienybėje. Nesu maksimalistas, suprantu, kad taip pat nebus, nes kasdienybė yra kitokia. Bet vis tik negi negalima surasti būdų ar kokio raktelio, kad sugebėtume išlysti iš individualizmo kiauto ir tapti tiesiog žmonėmis. Žmonėmis, kuriems reikia bendrai gyventi šiame nedideliame žemės lopinėlyje, kuris mūsų senolių pavadintas Lietuva. Negi negalima susitarti ir daugumai čia gyventi pakankamai žmoniškai. Negi negalima susitarti, kad mūsų jaunimui nereiktų bėgti iš čia norint tiesiog dirbti ir užsidirbus maitinti ir auginti savo kūdikius. Kaip norite galite apie mane galvoti, bet esu įsitikinęs, kad tikrai galima. Tam reikia nedaug apie 3000 žmonių esančių mūsų valdžioje padorumo, moralumo, atjautos ir supratimo, kad mes (o taip pat ir jie) šioje žemėje tik svečiai. O mums visiem reikia ryžto, kad mes būdami vieningi turime galimybę tai padaryti, kad mūsų deleguoti į valdžią suprastų, kad mes juos ten pasiuntėme, mes galime iš ten ir pašalinti. Jie turi įsisąmoninti, kad niekas jiems netrukdo jaustis reikalingais ir reikšmingais kol jie stengiasi dirbti veikti dėl visų, bent jau didesnės daugumos naudai. Mes gi – supraskime, kad pagrinde esame labai padorūs ir gal net per daug kantrūs žmones. Sugebame dirbti bet kokius darbus, kad tik būtų galima kaip nors pasirūpinti savo ir savo artimųjų poreikiais.
Tačiau mūsų susikaldymas, o teisingiau suskladymas, suteikia galimybę nedidelei grupelei cinikų ir niekšų, net tokiu visam pasauliui (tarp kitko, būtent jų sukeltu) sunkiu laikotarpiu, pelnytis daugumos sąskaita. Būkim "biedni", bet teisingi – mes negyvename realioje demokratijoje, mes neturime žodžio laisvės, nes visa tai turi net ne esantys valdžioje, o tie kurie valdo didžiulius, ne pačių uždirbtus ,turtus. Niekas nesikėsina į visą jų turtą, bet negalima tylėti ir kentėti kaip jie ir toliau be jokios sąžinės graužaties engia jaunimą mokėdami varganas algas,o iš pagyvenusių žmonių tiesiog tyčiojasi, atimdami net sumažintas pensijas, už monopolinius šilumos, vandens, elektros, šiukšlių mokesčius, jau nekalbant, kad ir toliau su valstybe jie daro ką nori. Ką išdarinėja mūsų 70 000 biurokratų armija, kuri tiesiog plauna pinigus juos leisdama neaiškiems mokėjimams už neaiškias paslaugas. Vien tik už teisines, konsultacines paslaugas keletas ministerijų sumokėjo virš 70 milijonų litų, o kur vėl toliau mokami valdininkams priedai, suteikiamos tarnybinės mašinos, telefonai ir kitos privilegijos. O kas atsakys, kodėl Vilniaus Nacionalinio stadiono statyboje nerandama pateisinamų dokumentų net 60 milijonų litų sumos iššvaistymui. Bet tai tik smulkmė, kiek milijardų susikrovė Rubikonas pasisavinęs nemažą dalį šalies šilumos tinklų.
Ar kas atsakys už jiem valstybinio milijardo vertės 60 hektarų žemės sklypo Vilniaus centre padovanojimą? Arba negi nieko neteisime už iš mūsų kišenių pavogtą milijardą litų – 2004m.VST naudai neteisėtai pabranginus elektrą, o ir pačių VST pardavimą už 0 litų vėliau gražinant valstybei su milijardiniu kreditu. O kiek pavogta iš LEO. Negi nėra kaltų? Arba kodėl Lietuvoje egzistuoja dujų tarpininkė Dujotekana ir dar 20 tarpininkų elektros pirkimuose? Kodėl leidžiami tarpininkai milijardiniuose valstybės pirkimuose? Kodėl mūsų turtuoliai pardavę akcijas nesumoka biudžetui nė cento? Neseniai rašė apie vieno turtuolio parduotą įmonę už daugiau nei 1,4 milijardo litų sumą (tiesa vargšas greitai mirė) tai jei būtų mokesčiai jis būtų sumokėjęs "minimum" 280 milijonų į biudžetą , o juk iš pensininkų valdžia sutaupys ne ką daugiau. Štai mūsų valdžios supratimo apie solidarumą pavyzdžiai. Kodėl taip atsitinka? Sakysite valdžia kalta . Būsite neteisūs. Valdžia nerinkta, o paskirta oligarchų, kurie valdo žiniasklaidą ir skirsto pinigus rinkimams. Vidutinybės oligarhų praleisti į valdžią jų bijosi ir jiems tarnauja. O reikia, kad pradėtų bijotis daugumos Lietuvos žmonių. Kad bijotų arba nors privengtų apie milijono pensininkų, apie 400 000 bedarbių, apie 600 000 priverstinių emigrantų. Pradėtų dirbti valstybei, o ne saugotų turtuolius ir toliau leistų jiems lobti valstybės ir žmonių skurdinimo sąskaita.
Yra tik viena galimybė kad tai gan greitai ir kardinaliai pasikeistų. Mes, visi du milijonai, susijungiame prieš mus išnaudojančius ir „durneliais“ darančius porą dešimčių tūkstančių ir tariam: KANTRYBĖ BAIGĖSI – GANA KENTĖTI! Tik mūsų vienybė, tokia, kokią demonstruoja lenkai tragedijos akivaizdoje, gali mus išgelbėti ir padėti atsitiesti. Juk neperdedant esame sąmoningai vykdomos mažos lietuvių tautos naikinimo liudininkai,tai tikrai tragedija. O mes nuolankiai tam nesipriešindami leidžiamės naikinami savų korumpuotų gobšuolių, kuriem naudos siekimas bet kokia kaina tapo gyvenimo tikslu. Reikia nedelsiant tai baigti, nes bus per vėlu. Besikuriantis Tautos Ateities Forumas nesiveržia į valdžią. Norime padėti šalies žmonėms apsijungti ir pateikti rimtą ultimatumą valdžiai – kad nebenorime maitinti parazitų, o norime ir turime teisę oriai gyventi savo valstybėje. Kviečiame apsilankyti www.taf.lt ir išreikšti savo nuostatas. Esu įsitikinęs, kad Lenkijos tragedija mus moko nepasiduoti skaldymui ir priešinimui. Juk kartų priešpastatymas viena kitai arba viešas supjudymas pensininkų su mamomis norinčiomis auginti savo kūdikius yra amoralus juodųjų technologijų ciniškas panaudojimas siekiant vienintelio tikslo supriešinus žmones nukreipti jų dėmesį nuo tikrųjų grobikų apvagiančių valstybę ir net nesiruošiančių pasidalinti krizės sunkumais solidariai. Mes privalome savyje išnaujo atrasti mums suteiktą pirmapradį gėrio ir teisingumo sampratos jausmą ir už tai taikiai pakovoti, kol mūsų Tėvynę ir Žmonių Viltį galutinai neužgesino cinikai ir aukso veršio garbintojai. Tragiškai žuvę mus moko, kad tik Vienybėje mūsų jėga, o mes turime būti stiprūs nes nuo mūsų veikimo priklausys jaunosios Lietuvos kartos Ateitis.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
