Neribota laisvė pasirodė besanti neribota nelaisvė 99,99 proc. žmonijos.
Spartus mokslo vystymasis pastaraisiais amžiais, o ypač paskutiniais dešimtmečiais, ne tik nepaneigia Dievo – Kūrėjo egzistencijos Visatoje, bet - ypač kvantinė fizika - tai net sutvirtina. Mokslas gi jau pasiekė tokius Visatos ir Žmonijos pažinimo klodus, kad ir jame be tikėjimo neišsiversti. Kodėl reikalingas mokslui Tikėjimas, o Tikėjimui - mokslas? Todėl, kad jie niekada realiai nebuvo ir neturėjo būti antagonistais. Tai, kas buvo tarp šių dviejų pozicijų viduramžiais, tai veikiau ne taisyklė, o išimtis. Pažinimas ateina iš Kūrėjo. Žmogui Kūrėjas suteikė laisvą valią ir jis neišvengiamai ieško atsakymo į amžinąjį klausimą : kas aš ir kam čia esu?
Dar Aristotelis, ieškodamas tik žmogui būdingos savybės pastebėjo: iš visos gyvos aplinkos tik žmogus - vienintelis - turi protą. Ir ta savybė - jo dvasinė veikla. Būtent ją žmogus ir turėtų labiausiai plėtoti. Deja, šiuolaikinis pasaulis savo esybėje yra giliai materialistinis. Žmogus neišvengiamai pakliūna į materializmo paspęstas žabangas. Pagrindine žmonijos varomąja jėga paskelbus konkurenciją vardan materialinės naudos, tam pagrįsti - žmoniją valdančios jėgos , sukūrė ištisas pseudomokslines teorijas. Iš jų labiausiai žinomos - laisvoji rinka arba individo (ypač turtuolio ) neribojama laisvė. Laikas nuo laiko užlipdami ant to pačio „grėblio“, tos neribojamos laisvės apologetai nesugeba pripažinti: suabsoliutintas, bedvasis materializmas veda žmoniją tik į civilizacijos pražūtį. Yra apskaičiuota: norint pasiekti tokį materialaus pragyvenimo lygį, koks šiuo metu yra JAV, žmonijai reikia penkių Žemių resursų. Tad didžiausias priešas visai žmonijai ir Žemei dabar - Globali vartotojiška visuomenė. Šioje visuomenėje net tokiems dvasiniams, sielovados dalykams, kaip bažnyčia arba labdara, priskirtos tokios pat bedvasės, vartotojiškos funkcijos. Todėl šiandienis jaunimas pasimetęs ir nebesusigaudo: o kuo gi skiriasi mūsų oficiali Lietuvos katalikų bažnyčia nuo politinės valdžios? Tikrai nesu prieš bažnyčios vaidmenį visuomenėje, bet ji irgi pasidavė materializmui dvasinių vertybių sąskaita. Bažnyčia būdama žmonių, ne Dievo sukurta religinė bendruomenė, irgi pasiklydo šioje painioje socialinių santykių sistemoje. Norint išnaudojimą (o kapitalistinė visuomenė šios savo prigimties neatsisakė) pateikti kaip neišvengiamą prigimtinį visai žmonijai, valstybiniai ir socialiniai institutai buvo tam tikslui ir suorientuoti. Gyvenime mes viską priimame taip, tarsi neišvengiamybę. Be to, oficialioji propoganda nuolat teigia: girdi, kitaip ir būti negali. Šios sistemos superapgavikiškas ir protus sujaukiantis išradimas - tai privati, vien tik pinigus „kalanti“ žiniasklaida. Nors ofocialiai ji, aišku, skelbiasi nepriklausoma.
Be to, žmonių protus sujaukia labai atrodytų paprastas, bet tuo pačiu ir sudėtingas dalykas: tai piniginiai - prekiniai žmonių tarpusavio santykiai. Pinigų, kaip atsiskaitymo priemonės neišvengiamumą mes visi pripažįstame ir su tuo susitaikome. Vėliau, suprantama, nutylima, kad pinigai iš grynai utilitarinės atsiskaitymo priemonės jau seniai tapo turtų kaupimo ir valdžios kitiems priemonė. Neišvengiamai į šias šėtono sumaniai paspęstas pinkles įklampojo ir praktiškai visų religijų bažnyčios. O ką gi joms bebuvo daryti? Jos negalėjo nepriimti bendrų žaidimo taisyklių. Meškos paslaugą žmonijai suvaidino ir nevykę XX amžiaus žiaurių diktatorių eksperimentai, tariamai orientuoti į socialinės teisybės paieškas. Deja, tai buvo tik gerai piniguočių surežisuoti kruvini spektakliai, pasiekę kelis tikslus : eilinį kartą žmonių nelaimių sąskaita pasipelnyti ir sukompromituoti pačią socialinės teisybės idėją. Bažnyčia visuose šiuose istorijos virsmuose toli gražu ne visada buvo skriaudžiamųjų pusėje. Man į širdį įstrigo vieno meninio filmo apie Popiežių Joną Paulių II paprasta ,bet gili mintis. Veiksmas vyksta Vatikane ir Karolis Voityla pokalbyje su kardinolų kolegija bara juos: girdi, jūs neginate savo bažnyčios narių nuo turtingųjų smurto jų atžvilgiu. Ir popiežius sako tokius įsimintinus žodžius „...man, žmogui iš komunistų pavergtos šalies, skaudu yra pripažinti, kad Lenkijoje vis tik labiau rūpinasi paprastais žmonėmis, nei pas jus Lotynų Amerikoje ...“
Dvasingumas: racionali ar atsitikitinė žmogaus savybė?
Ar galima suderinti dvasingumą su gyvenimo realybe: pinigais, manipuliavimu žmonėmis ir net nusikaltimais? Sunku, bet galima. Istorija žino daug atskirų tokio atsidavimo savo dvasiniai prigimčiai pavyzdžių. Žmogų Kūrėjas sukūrė dvasinga būtybe. O Kūrėjas (kai kas vadina tai Gamta) nemėgsta neracionalių dalykų. Vadinasi, žmogaus dvasingumas yra prasmingas ir - būtinas.
Jeigu mes pradedame vadovautis mums Kūrėjo suteikta išskirtine šioje Žemėja teise būti dvasingomis būtybėmis, tai ir visus kitus jau mūsų pačių sukurtus veiksmus mes privalome daryti, vadovaudamiesi būtent šia dvasingumo dovana. Suvokime pagaliau: piniginiai bei turtiniai santykiai nebus baisūs, jeigu juose bus dvi esminės taisyklės . Pirma, saiko jausmas; antra, sąžiningumas bet kokioje žmogaus veikloje. Jeigu mes pripažinsime, kad siekti naudos bet kokia kaina ne tik negerai, bet ir neleistina taip siekti - tai taip ir bus. Jeigu mes pripažinsime, kad politika (o lietuviškai valstybės valdymas) pirmiausia privalo būti dora ir sąžininga, tai visi kartu ir surasime žmonių, kurie tai sugebės tai įgyvendinti dorai ir sąžiningai. Tai nėra taip sunku kaip gali atrodyti. Sunkiausia - pradėti. Gyventi dorai, prisilaikant tam tikros tvarkos, kuri remiasi bendrais papročiais bei susitarimais, yra žymiai lengviau, nei gyvenant betvarkėje, kurioje tik iš pirmo žvilgsnio siūloma daug laisvių ir galimybių. Pastarasis variantas - tai iliuzija ir apgaulė. Ten, kur mus jau daugelį metų vilioja, siūlydami neišpasakytas gėrybes ir laisves, to, deja, nėra . Nėra jokios absoliučios laisvės, priešingai, tik suprasta atsakomybė, suderinta su mūsų laisve ir...apgaulė, kai galutiniame rezultate atrandame stipresniojo, apsukresniojo diktatą. Geras pavyzdys kai mums teigiama ,kad gyvename neišpasakytų laisvių keliauti kur norime šalyje o anksčiau to nebuvo .Bet nutylima esminė detalė ,kad norint šia laisve pasinaudoti reikia turėti pinigų .Lygiai kaip sakoma ,kas netingi visi gali pakankamai užsidirbti . Deja yra esminė sąlyga – gauti darbo ir dar gerai apmokamo kas gan sudėtinga prie armijos bedarbių . Mes turime patys laisva valia pasirinkti: ar sąmoningai suprasta dvasinga, atsakinga pozicija - tai yra saikinga laisvė, laisvė su įsipareigojimais? Ar pasirenkame laisvės iliuziją, kurioje lyg ir esame atleisti nuo atsakomybės ir įsipareigojimų, bet galų gale pakliūname į stipresnio, nuožmesnio asmens priklausomybę arba priklausomybę nuo erzacinių pakaitalų. Bet juk tai ne laisvė. Manau, kad moksliška ir moralu būtų diskutuoti apie žmoniškumo sampratą, jos tampriame sąryšyje su dvasingumu. Juk neginčytinai Kūrėjas būtent Žmogui šioje Žemėje suteikė išskirtinę teisę būti dvasinga būtybe. Vadinasi tie, kas savo laisva valia atsisako dvasingumo (o su juo - ir aukštesnio savo, kaip Žmogaus vaidmens šioje Visatoje), ko gero, negali vadintis Žmonėmis pilna šio žodžio prasme. Manau, mes privalome sau kelti tokius klausymus ir drąsiai duoti į tai atsakymus, nes čia yra ne semantikos, o žmonių giminės išgyvenimo problemos.
Dvasingumas: filosofijos ar žmonijos egzistencijos kategorija?
Jeigu mes nesusitarsime ir nesuprasime, kad turtų reikia tik tiek, kiek mums būtina išgyventi, kad valdžia kitam žmogui negali būti primesta prieš jo valią ir kad bendruomeniškumas yra aukščiau už asmeniškumus - mes ėjome ir eisime į niekur. O sąmoningai susitarę, galime tikrai - padėdami vieni kitiems - labai daug pasiekti. Ir čia mums į pagalbą ateina pats laikmetis. Žmonijos pažinimo galios tiek daug išsiplėtė ,mokslas tapo toks kūrybingas, kad jis gali padėti išspręsti masę žmoniją kankinančių problemų. Tačiau esminės – skurdo ir saujelės persisotinusių veikėjų apetitų sumažinimo problemos - be dvasinės visuomenės mobilizacijos įveikti nepasiseks. Už dvasinę mobilizaciją arba kitaip solidarios ir atsakingos visuomenės sukūrimą esame atsakingi mes čia gyvenantys .Niekas mus nuo šios prievolės neatleido ir atleisti negali . Negali Žmogus būdamas dvasine būtybe toleruoti tai kas vyksta jo aplinkoje ,jo šalyje ir nieko nedaryti leidžiant klestėti neteisybei. Būtent gerasis dvasinis bendruomenės diktatas nedorėliam yra priimtinas apvalant mūsų kraštą nuo blogio užkrato, kuris jau tampa epidemija. Masiškai augančios savižudybės ir katastrofiška emigracija šią diagnozę tik patvirtina. O su epidemijomis kovojama, skelbiant karantiną. Paskelbkime blogiui karantiną savo Tėvynėje ir patikėkite labai greitai pradėsime sveikti – epidemija praeis kaip slogus sapnas ir ateis vaiskus pavasaris į mūsų namus, į mūsų Lietuvą.
Sutinkant šv.Velykų šventę, norisi išreikšti Viltį ir Tikėjimą: mes bent jau Lietuvoje pradėsime naują savo Tautos gyvenimo etapą. Mes turime didžiulę mumyse slypinčią, nepažadintą kūrybinę energiją. Kuri gali kalnus nuversti ir neįmanomus arba sudėtingus dalykus padaryti paprastais ir įmanomais, jeigu pasitelksime mums suteiktą didžiulę dvasinę galią. Ji tikrai padės mums daryti stebuklus, tik reikia ja Tikėti. Mes tikime Ateities Lietuva ir, sveikindami su šv.Velykomis visus Lietuvos žmones, tikime jos Atgimimu. Kaip nuostabiai buvo pasakyta per šv.Verbų pamokslą: „Mes padovanoti šiai šaliai ir mums ši šalis padovanota“. Garbingai puoselėkime šią nuostabią dovaną.
