Jaunystėje teko skaityti žymaus rašytojo Jono Avyžiaus knygą „Kaimas kryžkelėje“ ir dabar apmąstant skausmingai tragišką mūsų Tautos istoriją peršasi analogija, tik jau ne vien apie kaimą, o apie visą valstybę, neperdedant, dabar Lietuva tikrai yra kryžkelėje. Mes visi kaip Tauta ir mūsų valstybė esame išlikimo kryžkelėje. Nuo to kaip suprasime šį labai tragišką ir skausmingą mūsų Tautai laikotarpį, kaip jo tragiškumą įvertinsime ir ar padarysime išvadas priklausys ar Lietuva kaip lietuvių Tautos valstybė išliks ar po truputį išnyks iš pasaulio tautų draugijos ir jų atminties. Nuostabiai yra pasakęs didis mūsų dainius Justinas Marcinkevičius: „...tragiškai sunku būti lietuviu...bet aš didžiuojuosi juo būdamas...“ Deja, šiandien jau masine tapo ne tik nematyto masto emigracija, taikliai pavadinta evakuacija, bet kas dar baisiau, tai Tautinė – dvasinė erozija, perauganti į Tautinę degradaciją. Sakysite per stipriai pasakyta, bet kaip švelniau galima pavadinti tokį reiškinį, kai jauni žmones pilni fizinių ir dvasinių jėgų vietoj to, kad pakiltų į bekompromisę kovą su savais, mūsų visų Tėvynės griovėjais, pasirenka kapituliacinį pasitraukimo, o teisingiau dezertyro kelią ir mauna į užsienį. O ir tie kurie lieka, net į mitingą tingi ateiti, geriau papostringauti apie betvarkę prie bokalo alaus, paskui akivaizdų vagį dar išrinkti ir į Europarlamentą ar savivaldybę meru.
Suprantu, kad ne vienas ant manęs užpyks dėl tokių stiprių epitetų. Tačiau kaip kitaip patarsite ponai įvardyti šį reiškinį kuris trunka jau dvidešimt metų ir suintensyvėjo ypač dabar. Žinau ir pasitraukiančių argumentus: nėra darbo, maži uždarbiai, neteisinga biurokratinė valdžia, negalima pasiekti teisingumo, nesimato perspektyvų ir t.t. ir pan. Su viskuo sutinku, tai tikra tiesa. Bet vienas vienintelis klausimas, ar lietuvaičiai taip masiškai išvykstantys į svetimas šalis susimąstė kodėl Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ar JAV ženkliai daugiau moka už tokį pat darbą nei Lietuvoje, kodėl ten geresnės socialinės garantijos ir kodėl ten padoresnis biurokratas? Atsakymo nereikia giliai ieškoti, jis paviršiuje. Niekas šių šalių žmonėms neatnešė ant padėklo šių gėrybių, jie jas iškovojo nuo tų šalių turtingųjų būdami solidarūs. Tai patvirtina tų šalių istorija ir dabartiniai pilietiniai protestai besiritantys po Europą ir net per beteisį arabų pasaulį. Reiškia lietuvaičiai nenori dėl savo gyvenimo ir savo prigimtinių teisių kovoti Tėvynėje, o pasirenka parazitinį kelią pasinaudoti kitų šalių žmonių solidarumo ir kovos rezultatais. Tačiau visada taip nebus ir tose šalyse vyko, vyksta ir vyks nuožmi, kartais rafinuotai užslėpta, kova tarp turtuolių noro turtėti visų kitų sąskaita, o dauguma žmonių, kurie yra visokiais būdais apgaudinėjami ir apvagiami, kovos už savo teisę normaliai gyventi. Ir neišvengiamai į šią kovą turės įsitraukti ir emigrantai lietuviai. Tada logiškas klausimas, ar neprotingiau būtų susikurti tokias, o gal net geresnes sąlygas savo Tėvynėje Lietuvoje.
Tautos ateities forumas (žr. www.taf.lt) yra įsitikinęs, kad ne tik galima, bet ir būtina taip pasielgti. Tikiu, kad nemaža dalis čia likusių ir tie kurie dėl vienų ar kitų priežasčių su skaudama širdimi paliko savo Tėvynę, vis tik nori joje gyventi. Suprantama, gyventi ne prasčiau, kaip gyvenama kitur. Tai teisėtas noras, be to tam yra visos galimybės. Kaip žmogus ir tam tikras specialistas, bei žinantis valstybės valdymo niuansus esu giliai įsitikinęs, kad Lietuva ženkliai geriau gali gyventi per penketą metų, o per dešimt metų galime atsigauti, užgydyti žaizdas ir suklestėti. Tai ne fantastika, tai realybė. Tačiau vien noro neužtenka, tam reikia veiksmo ir konkrečių darbų.
Vienas svarbiausių tai Lietuvos Vienybė. Norint sugriauti tokią talentingų ir darbščių žmonių, nors ir nedidelę šalį visų pirma mus reikėjo supriešinti, suskaldyti. Tai buvo pradėta daryti dar net realiai neatgavus nepriklausomybės. Kova dėl valdžios ir turtų prasidėjo iškart po kovo 11-osios, kai žmones buvo kviečiami aukotis už Lietuvą, net savo vaikų gyvybių sąskaitą, valdžios užkulisiuose buvo dalinamasi postais ir svarbiausia turtais. Turtais kurie nebuvo valdžios nei sukurti, nei tai valdžiai priklausė. Charakteringas to meto pavyzdys, tai Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus buto istorija. Šis žmogus sugebėjo gauti nemokamą, taip vadinamą, valdišką butą prestižiniame Vilniaus rajone Čiurlionio gatvėje jau penktą dieną po nepriklausomybės paskelbimo ir jį suteikė premjerė K.Prunskienė su tuomečio Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Lansbergio rezoliucija. Po to sekė premjero G.Vagnoriaus lengvų automobilių (o tai buvo didelis deficitas) dalybos, leidimų vario ir kitų spalvotų metalų išvežimui per Lietuvos sieną išdavimas su premjero parašu, kaip sklido kalbos ne už ačiū... toliau sekė tuo metu taip valstybei trūkstamų valiutinių resursų vagystė G.Vagnoriui atidavus 5 milijonus JAV dolerių neaiškiems veikėjams cigarečių pirkimui ir taip toliau ir pan. Pasijutę nebaudžiami, nepakaltinami jie taip įsijautė, kad neatsiklausę Tautos pradėjo viso tai pačiai Tautai priklausančio turto dalybas, pavadinę tai privatizavimu, liaudyje geriau žinomu taikliu pavadinimu „prichvatizavimu“. Niekas nesuteikė teisės nei Aukščiausiai Tarybai, nei Vyriausybei taip pasielgti su visai Tautai priklausančiu turtu jį išdalinant už beverčius čekius daugiausiai kriminaliniams nusikaltėliams ir už grašius užsienio kompanijoms. Prisidengus pseudo demokratijos lozungais ir tą demokratiją čia pat paminant buvo įvykdytas didžiulio masto nusikaltimas prieš Lietuvą, kuris suskaldė Tautą ir įteisino turtinę, bei socialinę nelygybę ir prilygintinas lietuvių Tautos genocidui. Būtent šis veiksmas ir jo lydima demagogija apie laisvą rinką, kuri padarys visus laimingais ir pagimdė tą šoko atmosferą, kurioje kaip grybai po lietaus pradėjo daugintis naujieji aferistai ir nusikaltėliai. Šio genocido ideologai vis kūrė naujas teorijas, kurios didele išmone nepasižymėjo, kaip, deja, ir patys sumanytojai, o apsiribojo tuo, kad viskas kas vakaruose yra gėris, o kas rytuose - blogis. Padorūs žmonės ištikti tokios nuožmios šoko terapijos ir ją lydinčios karingosios griovėjų armijos nuožmumo ir agresyvumo, pasimetė ir sulindo į krūmus. O kai atsipeikėjo, jau buvo toli nueita. Kas įdomiausia, kad ši griovimo bacila pasirodė gan gaji ir patiko įvairaus plauko, kartais visai nesuderinamiems priešininkams. Juk niekas, matyt, nemano, kad profesorius V.Lansbergis su savo “šunaujom“ gali būti artimas griovimo ideologija su LDDP lyderiu ir premjeru Adolfu Šleževičiumi, tačiau kaip nebūtų keista jie tarsi broliai dvyniai. Jeigu su V.Lansbergio palaiminimu K.Prunskienė įteisino čekius, o Gedminas Vagnorius vienu savo potvarkiu davė nurodymą sugriauti Lietuvos kaimą, tai A.Šleževičius uoliai pratęsė šią patirtį sugriaunant Lietuvos pramonės gamybinį potencialą. Ir lai pseudo ekspertai (parsidavusios šalies žiniasklaidos labai mėgstami) iš Laisvos rinkos instituto patyli, to negalima pateisinti jokia, net gobšaus kapitalizmo logika. Didesnio nusikaltimo neįmanoma net įsivaizduoti, kai sklandžiai veikiantys ir kuriantys moksliniai tyrimo institutai, bei gamybinės įmonės buvo atiduotos už beverčius čekius į nusikaltėlių rankas, kurias jie sėkmingai per greitą laiką pavertė griuvėsiais, šimtus tūkstančių aukštai kvalifikuotų darbininkų ir inžinierių išmesdami į gatvę. Juk jas reikėjo tik modernizuoti, o ne griauti. Ir durniui aišku, kad didžiausias šalies turtas yra išsilavinę ir mokantys dirbti žmones. Tokį turtą Lietuva turėjo ir jis buvo sunioktas, sumaitotas vardan vienintelio tikslo, kad maža dalelytė Lietuvos taptų super turtingais. O antra, kad šalis būtų suskaldyta, supriešinta ir pasmerkta skursti. Kas žmonėms iš tų supermarketų jei ten jie gali pirkti tik Europos atliekas, kas daugumai žmonių iš Šengeno vizų jei jie gali pasinaudoti tik kelione į vieną pusę, kad toli nuo tėvynės svetimiems ponams lenkti nugaras už skalsesnį. Niekuo negalima pateisinti karo nusikaltimų, bet lygiai taip pat niekas nesuteikė teisės saujelei apsišaukėlių (nes jie tam nebuvo įgalioti) naudojant pačias primityviausias žmonių bauginimo ir apgaulės priemones bei melagingą propagandą, tokiu didžiuliu mastu apvogti didesnę Tautos dalį. Tokie nusikaltimai neišvengiamai pagimdė kitus nusikaltimus žinomus kaip „Wiljams“ afera, amoraliausias kokį begalima įsivaizduoti PVM gražinimas prisidengiant neįgaliais „VP marketui“ ir čia pat 3 milijardai, jie gi pavogti per LEO lt aferą. O ką jau kalbėti apie EBSW, bankų griūtis ir jų atidavimą užsieniečiams, apie nusikalstamą stambių įmonių kaip laivų statyklos, žvejybos ir prekybos laivynai praradimą, nusikalstamą Ignalinos AE uždarymą. Šalia šių tokios vagystės kaip pora šimtų milijonų iš Valdovų rūmų arba 50 milijonų iš Vilniaus stadiono nublanksta ir atrodo nebereikšmingos. Tačiau visa tai turi vieną bendrą bruožą niekas per visus dvidešimt vienus nepriklausomybės metus už tai ne tik, kad nebuvo nubaustas, bet net nepasmerktas. Kiek mes prisiklausėme kokia bloga buvo buvusi valdžia arba kokie blogiukai yra rusai, ypač tai mato V.Lansbergis su A.Kubiliumi. Tačiau net jie nepadarė nieko, kad G.Kirkilui, A.Januškai, M.Laurinkui, A.Pociui, D.Dabašinskui ir visai “valstybininkų“ klano kompanijai būtų iškelta baudžiamoji byla. Kodėl? O gi todėl, kad jei vieni nuo kitų nieko nesiskiria ir Lietuvą sugriovė kartu ir dabar ją apvaginėja taip pat kartu. Jie tarnauja turtuoliams, kurie vartydami milijardus nesugeba net normalių algų dirbantiems mokėti.
Vienybė ir solidarumas būtina sąlyga Lietuvai atgimti, bet vienybė nepasiekiam be atsakomybės. Visi tie, kurie organizavo Lietuvos sugriovimą, leido ir leidžia nebaudžiamai vogti, kurie didžiausią dalį Tautos pavertė skurdžiais ir beteisiais bei išvarė iš savo Tėvynės svetur laimės ieškoti, privalo būt pasmerkti ir nubausti. Tuomet mūsų Tauta apsivalys ir vėl suras savo orientyrus, tuomet jaunimas vėl pradės suprasti, kad negalima vogti, nes tai didelė gėda. Tada atgims mūsų prosenelių puoselėtos vertybės, kuriomis vadovaudamiesi mes atkursime padorių dvasingų ir turtingų žmonių Lietuvą.
