Valdžios vyrai ir moterys vienu balsu tvirtina, kad krizės neįveiksim, jei neapkarpysim socialinių išmokų jaunoms mamoms ir pensininkams. Negi tai protingiausias kelias, stengiantis įveikti vis gilėjančią krizę. Atsakingai pareiškiu – NE. Visa bėda tame, kad ir premjeras A. Kubilius ir jo gvardija keistų ministerių krizės įveikimą supranta tik grynai biurokratiškai karpant biudžetą ir didinant mokesčius. Taip elgtis gali tik labai prastas buhalteris, visiškai nesuprasdamas savo veiklos padarinių.
Mūsų valdžia nieko nesimoko, o svarbiausia, nieko negirdi ir neklauso. Deja, jiems ir nereikia. Sukėlė šalyje chaosą ir kaip premija – gerai apmokamas postas Briuselyje. Tikrai jokios krizės tokių veikėjų neliečia. Toks pavyzdys – geriausia agitacija, kaip reikia elgtis jaunimui. Kam labai daug mokytis, sunkiai dirbti, jei gali kaip V. Uspaskich (ar panašūs), suorganizuoti už nelegalius milijonus šou ir važiuoti lyg niekur nieko pailsėti nuo letargo miegu užmigusios lietuviškos teisėsaugos į Europą. Tarp kitko, tai, kad nuotaiką praskaidrinti, ypač tiems, kuriems šiemet baigus aukštąsias reikės eiti tiesiai į darbo biržą.
Bet grįžkime prie tų, kuriuos krizė jau baigia ubagais paversti. Jau dvidešimt metų visų Lietuvos valdžių nuolankus padlaižiavimas įvairioms mums brukamoms ideologijoms nuvarė mūsų šalį į vystymosi akligatvį. O krizė išryškino vieną jau žinomą tiesą, kad valdžia tarnauja tik saujelei super turtingų, visų kitų sąskaita didindama jų turtus. Labai lengvai galime atsakyti sau į atrodytų sudėtingą klausimą – kas labiausiai kenčia nuo krizės ir kieno sąskaita valdžia bando taisyti jos padarinius. Atsakymas aiškus, tik niekada garsiai neviešintas. Pirmiausia, dirbančių, iš atlyginimo gyvenančių žmonių sąskaita. Tai patvirtina vis auganti šimtatūkstantinė bedarbių armija. Toliau iš smulkaus ir vidutinio verslo besiverčiantys verslininkai, kuriems visus dvidešimt metų lietuvėlėje buvo sunku, bet juos galutinai pribaigė finansų ministerio A. Šemetos ir Co naktinė mokesčių antireforma. Sekantys – pensininkai ir kitos socialiai remtinos visuomenės grupės, tarp jų ir politikų, ypač liberalų, nemylimos jaunos mamytės.
Dabar sau atsakysiu į kitą klausimą: ar nuo krizės asmeniškai nukentėjo oligarchai ir ypač svarbus monopolistinis jų sluoksnis. Suprantama, jei imti jiems teisėtai ar nepriklausančias įmones – tai kai kurių kapitalai santykinai susitraukė, kai kurios, kaip statybų sektoriuje, bankrutuoja, bet manau, kad asmeniškai visi gyvena (ypač jei spręsti iš miesčioniškų gyvenimo būdo TV laidų), kaip gyvenę. Ar labai susiveržė diržus valstybinis sektorius? Kaip rodo statistika, kad bendra 65.000 valstybės tarnyboje plušančių ir mokesčių mokėtojų pinigus neefektyviai naudojančių armija ne tik, kad nemažėja, bet dar ir padidėjo. Vadinasi, jiems krizė daugiau mistinė nei reali.
Galų gale būtina pripažinti, kad pagrindiniai krizės kaltininkai (vakaruose tai seniai pripažinta) yra bankai, kurie net nesiruošia prisiimti atsakomybės ir pasidalinti jų neatsakingo veikimo padarinių su kitais (jų taip liaupsinamos) rinkos dalyviais. Geriausias vaistas nuo arogancijos, ką jau seniai privalėjo padaryti valdžia, paskelbti jų paskutinių septynerių metų pelnus, vadovų atlyginimus ir premijas. Garantuotai, visuomenės reakcija ir pasipiktinimas būtų ne mažesnis, kaip buvo paskelbta apie pinigų švaistymą LEO Lt. Nesuprantamas A. Kubiliaus Vyriausybės bei Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Šarkino akivaizdus realybės ignoravimas, kad mūsų šalyje veikiantys užsienio bankai, staigiai sustabdę bet kokį Lietuvos ūkio finansavimą, bendrą krizę tik pagilino ir veda mūsų šalies ekonomiką prie pilno kolapso. Negana to, šalyje neviešai, bet susikūrė ydinga praktika, kai bankai parazituoja, niekuo nerizikuodami už aukštas palūkanas skolindami valstybei tenkinat biudžeto poreikius, tuo pačiu atitraukdami ir taip skūpius finansinius resursus nuo šalies ūkio finansavimo. Vyriausybė nesugeba, o gal ir nebando (o tai tiesioginė finansų ministro prievolė) skolintis užsienyje. Be to, ji nieko nenuveikė, kad susitartų su bankais, kad būtų atnaujintas verslo finansavimas. Ką girdime televizijoje – tai tik samprotavimai. Manau, kad atsisakymas tvarkyti valstybės finansus, pilna šio žodžio prasme, jau kvepia nusikaltimu prieš valstybę. Valstybės finansai – tai ne tik valstybės biudžetas, kaip dažnai supranta mūsų biurokratai, o visa šalies pinigų sistema. Kurios sveikata pirmiausiai priklauso nuo sėkmingo šalies ūkio funkcionavimo. Kodėl taip neatsakingai elgiamasi, sveiko proto logika paaiškinti sunku. Skaudu prisiminti kvailus ar korumpuotus, bet mūsų valstybei labai daug kainuojančius kai kurių veikėjų poelgius. Niekaip negaliu ir po aštuonerių metų surasti atsakymų, o kodėl 2000 metais tuometiniam premjerui R. Paksui, finansų ministrui J. Lionginui ir Vyriausybės patarėjai privatizavimo klausimais O. Juknevičienei taip labai reikėjo parduoti švedams praktiškai už skatikus tuometinį valstybinį-komercinį Taupomąjį banką tik už 120 milijonų dolerių. Būtent dabar ypač išryškėja tokio banko su tokiu statusu reikalingumas valstybėje. Būdamas Seime ankščiau minėtus veikėjus įkalbinėjau nedaryti tokio neatsakingo sprendimo ir R. Paksas vienu metu frakcijoje buvo pasižadėjęs to nedaryti, bet vėliau padarė. Suprantama, tokių pavyzdžių galima pateikti dešimtimis ir su įvairių politikų pavardėmis. Bet mūsų tikslas – surasti krizės įveikimo kelius. Vienas iš jų – tai objektyvi klaidų analizė. Išvada: staigiai reikia įkurti valstybinį – komercinį banką, ką jau siūliau praeitais metais. Įvykių raida rodo, kad be to neapsieisim. Kokiais užkeikimais besivadovaus Vyriausybė, viena ir durniui turi būti aišku, kad nesutvarkius šalies ūkio finansavimo sistemos jis neatsigaus, o tai reiškia, kad planuojami padidinti mokesčiai nebus surinkti.
Kitas didžiulis lėšų rezervas – tai monopolistinėse ūkio šakose veikiantys nenormalūs korupciniai dariniai – tarpininkai. Visų dėl vietos stokos neišvardysiu, paminėsiu tik keletą charakteringiausių. Visiems plačiai nuskambėjusi mano vadovauto parlamentinio tyrimo metu bendrovė „Dujotekana“. Jos veikla, nešanti dešimtmilijoninius pelnus, yra tarpininkavimas tiekiant dujas iš Rusijos į Lietuvą. Ji neturi nei dujų, nei vamzdžių – tik kontorą. Juk visiems aišku, kad tai tik pabrangina kainas vartotojui. Tai parazitinis pelnas. Premjeras A. Brazauskas, kalbėdamas Seime dėl „Lietuvos dujų“ akcijų pardavimo „Gazpromui“ patikino, kad jei Lietuva taip pasielgs – tai tarpininkų nereikės. Lietuva taip ir padarė, be to „Gazpromui“ pardavė ir Kauno termofikacinę elektrinę, bet „Dujotekana“ toliau pelnosi iš šitos veiklos. Kas gali paneigti, kad gal todėl Lietuvai dujos kainuoja brangiau nei Vokietijai. Didžiuliai žmonių ir valstybės pinigai naudojami pastatų, būstų šildymui. Visiškai jokia logika nepaaiškinama, kodėl šis monopolistinis ir labai jautraus ūkio sektorius buvo veltui atiduotas“Rubikono“ įmonių grupei, kuri sukūrė masę tarpininkų ir iš to pelnosi. Šilumos kainos Lietuvoje aukščiausios Europoje. Pelnas eina ne į valstybės (savivaldybių) kišenę, o į privatininkų. Aukščiaausias pilotažas demonstruojamas Vilniuje (būtent šiomis dienomis). Kai „Rubikonui“ priklausanti „Vilniaus energija“, kuri aprūpina šiluma Vilniaus miestą, Vilniaus miesto mokykloms ir darželiams tą šilumą tiekia per savo antrinę įmonę „City service“, kuri yra tik tarpininkė. Taip, kad „Rubikonas“, pats būdamas tarpininkas, dar sukuria tarpininkus ir taip didina kainas, o sau pelnus - niekam nė motais. Dabartinė Vilniaus miesto valdžia – meras V. Navickas (TSLKDP), trauko pečiais ir aiškina, kad dar būnant merui A. Zuokui taip buvo padaryta ir jis nieko negali pakeisti. Tai tik atsikalbinėjimas ir akių dūmimas. Lygiai taip pat, kaip A. Kubilius su A. Sekmoku daro dėl LEO Lt. Juk šis darinys ne tik, kad nusikalstamas, bet ekonomine prasme, net parazitinis ir tinka į ankščiau minėtą schemą. Bet įdomu pastebėti, kad ir čia dar yra kitų tarpininkų – tai ERC – energijos realizavimo centras, kuris pardavinėja mūsų Lietuvos perteklinę elektrą užsieniui. Iš to pelnosi privatūs asmenys. Bet visas įdomumas priešakyje, kai bus uždaryta Ignalinos AE, tai ERC pardavinės elektrą Lietuvai. Kadangi tarp čia minėtų „pavyzdinių“ įmonių savininkai laisvai šokdina įvairių partijų vadus, tikėtis, kad bus greitai įvesta tvarka, sunkoka. Pavyzdžius galima tęsti ir tęsti, bet ne to siekiu. Tiesiog pagrįstai teigiu, kad valstybė disponuoja didžiuliais turtiniais ir finansiniais rezervais, kuriuos neteisėtai yra leidusi užgrobti saujelei privatininkų. Ką daryti? O ką daro policija, jei pas jus suranda jūsų pirktą (nežinant) vogtą automobilį? Jie jį konfiskuoja, taip pasielgti reikia ir šiuo atveju. Būtina nedelsiant panaikinti bet kokius tarpininkus monopoliniuose ir valstybės kontroliuojamuose ūkio sektoriuose. Šiuos sektorius operatyviai perimti, t.y. grąžinti valstybės nuosavybėn. Gaunamo pelno iš jų veiklos dalį nukreipti tolimesniam sektoriaus vystymui, o dalį naudoti socialinėms reikmėms. Ir lėšų bus daugiau nei iš mamų ar pensininkų. Juk taip išplaunami milijardai. Dar didžiulis rezervas – korupcija. Leiskime STT ir FNTT 10 % nuo išieškotų sumų išsimokėti kaip premijas ir netrukdykime gaudyti kyšininkų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, patikėkite, rezultatai būtų stulbinantys.
Lyg ir palaidotas, bet ženklus šalies gyventojų finansinės naštos mažinimas - Ignalinos AE darbo pratęsimas. Privalome pripažinti, kad Ignalinos AE uždarymas yra rimtas nusikaltimas prieš Lietuvą, nes krizės sąlygomis dar labiau pablogins žmonių gyvenimą. Nereikia dangstytis sutartimi su ES. Yra geras pavyzdys: kaip Airija išsikovojo nuolaidų dėl Lisabonos sutarties, kuo mes blogesni už airius? Kodėl mes turime tokią valdžią, kuri tiesiog nenori pasistengti dėl savo žmonių. Gal todėl, kad vis tiek tokius renkam. O gal tikrai reikia, kad visus papurtytų-atimti mamos pašalpas, mažinti pensijas, kelti mokesčius ir toliau leisti tarpti oligarchams-monopolistams didinant elektros, šildymo, dujų kainas. Matomai tik tada suprasim, kad valdžia turi tarnauti mums, žmonėms, o jei ji šito nesupranta, tai išsirinksim tokią, kuri tai sugebės. Tas pertvarkas, kurias minėjau galima ir būtina atlikti, tik turint protingą valdžią ir suprantančią, kad jos darbdaviai yra Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, susibūrusių į klanus ir mums primetusių savo sampratą apie gyvenimą. Jų gobšumas ir pagimdė šią krizę. O jiems padeda mūsų abejingumas ir susiskaldymas. Būkime vieningi ir tikrai nereikės mažinti pensijų, algų ir vaikučių pinigų. Pinigų yra, tik reikia protingai tvarkytis. O jei nemoka ar nesugeba – tai pakeiskim mokančiais.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
