Pasiekus nepriklausomybę Lietuvos žmonės su viltimi žvelgė į ateitį. Manau, kad dabar to meto entuziastų liko gerokai mažiau. Užtat atsivėrusiom galimybėm pasinaudojo visokie svieto perėjūnai.. Nieks negalėjo net pagalvoti, kad po dvidešimt metų mes legaliai valdžioje matysime nusikaltėlius, kad moralė, padorumas taps sovietine atgyvena. Valstybę valdys melagiai, vagys, kyšininkai ir tai sugebės pateikti kaip Vakarų civilizacijos vertybes. Bet apie viską iš eilės.
Mūsų didžiausias 1990 kovo 11 d. laimėjimas – tai, kad pasiskelbėm nepriklausoma demokratine Respublika. Pasiskelbėme, bet ar tokia tapome? Formaliai, teorine prasme lyg ir taip. Vyksta rinkimai, žmonės renka arba iš vis neina į rinkimus, kai kas vieną kitą balsą nuperka, kai kada „užlūšta“ kompiuteriai. Bet visa tai tik smulkmenos tam ciniškumo, amoralumo ir melo liūne, kuris susikūrė per dvidešimt metų. Tikrai tai sunku pavadinti demokratija. Tikrovėje demokratijos Lietuvoje nebuvo, nėra ir kažin ar greit bus. Mūsų šalyje visų pirma labai mažai renkamų institucijų - savivaldybių Tarybos (dirbančios visuomeniniais pagrindais), Seimas ir Prezidentas. Tai lašas jūroje iš 65.000 valstybės tarnyboj plušančių žmonių. Visi jie skiriami ir turi didžiulius, kartais net didesnius įgaliojimus, nei renkami. Ar turime lygius ir teisingus rinkimus. Ne. Jų negali būti, kol vieni rinkimų dalyviai gauna milijonines sumas iš valstybės, o kiti ne. Be to verslas ar turtingi žmonės visada rėmė ir rems tuos, kurie prie valdžios, arba gali joje būti. Labai svarbus rinkimų elementas – žiniasklaida ir ypač radijas bei televizija. Visi jie yra verslo arba įtakos grupių žinioje ir vėlgi jie reklamuoja jiems naudingus esamus arba būsimus politikus. Tai yra tuos, kurie jiems, už suteiktą paramą, atneš dešimteriopą naudą. Štai čia ir slypi korupcijos šaknys ir jos neišvengiamumas šioje sistemoje. O dabar Jūs patys sau atsakykite, ar korumpuota, be laisvo žodžio ir galimybės laisvai, be pinigų skleisti savo idėjas, sistema, gali vadintis demokratiška? Manau, kad ne. Tokią santvarką galima būtų įvardyti tik kaip biurokratinę – oligarchinę. Šioje sistemoje yra du stambūs žaidėjai - tai tie, kurie neteisėtai, bet pasinaudodami šios kriminalinės sistemos galimybėm yra sukaupę sąlyginai didelius materialinius resursus ir antra – tai valstybės korumpuotų biurokratų grupė, kurie pagal savo tarnybines pareigas, disponuoja valstybės galimybėm, jos turtu, bei įtakom. Renkami politikai tarp šių grupių pakliūna retai ir tai nestabiliai. Praktikoje jiems skiriamas valdomų marionečių vaidmuo. Todėl ir turime recidyvus, kai biurokratiniai institutai, turintys būti pavaldūs ir atskaitingi Prezidentui ir Seimui, praktikoje jiems nepaklūsta ir ne tik ignoruoja, bet net veikia kardinaliai prieš valstybės interesus. Tarp kitko, tokia pseudodemokratinė sistema turi ir kitą išskirtinį bruožą, kad į politinį lygmenį išstumiami kaskart vis prastesnį pasiruošimą, silpną išsilavinimą turintys, amoralūs, ciniškos asmenybės. Net nesigilinant matosi jų pažeidžiamumas, galimybės šantažuoti, manipuliuoti - o tai reiškia ir valdyti.
Visa tai labai išsamiai atskleidė jau bandomas nugramzdinti į užmarštį Seimo NSGK parlamentinis tyrimas, kuriam teko vadovauti. Smulkiai tai esu išanalizavęs 2007 m. leidyklos „Algarvė“ išleistoje knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“.
Nesiplėsdamas paminėsiu tik keletą aspektų, kad būtent mes, su grupele bendraminčių (nors iš skirtingų partijų), atskleidėme skandalingus faktus - mūsų valstybę užvaldė, taip vadinamas, „valstybininkų“ klanas (pavadinimas žurnalistų). Jį sudaro įvairūs asmenys, besidarbuojantys Prezidentūroje, Vyriausybėje, dalis sukalbamesnių politikų, teisėjų, žiniasklaidos atstovų, specialiųjų tarnybų ir verslo grupuočių. Tai primena kriminalinio pasaulio formuotes, bet yra neišpasakytai rafinuotesnės, ženkliai didesnio intelekto ir todėl labai pavojingos. Jos yra tikrosios Lietuvos šeimininkės, suprantama, kartu su verslo oligarchais ir žiniasklaida. Asmeniškai (labai rizikuodamas) pasiekiau, kad dalis tyrimo medžiagos būtų paviešinta. Manėme, kad šis mūsų istorinis tyrimas suteiks galimybę juos nušalinti ir pradėti tikrą šalies atgimimą. Tai turėjo būti kaip sprogusi bomba. Bet mes ne iš karto supratome jų galimybes. Šio klano ar grupės galių mastas pranoko visus lūkesčius. Jie valdo Prezidentą, buvusią ir dabartinę Vyriausybę, jie manipuliuoja rinkimų rezultatais. Todėl mums apie tai viešai prabilus prasidėjo didžiulio masto vieša dezinformacijos kampanija, asmeniškai manęs, kaip komiteto pirmininko, juodinimas. Jie turėjo eterį, laikraščių puslapius, internetinius portalus, o mes buvome vos keli. Vėliau suskaldė ir mus. Apie tai nerašyčiau, jei ši tema nebūtų aktuali ir šiandien, manau, kad tai dar aktualiau, kai išrinkta nauja Prezidentė. Esu įsitikinęs, kad įveikti senas, įsišaknijusias mūsų valstybės ligas, o ypač paaštrintas pasaulinės finansų ir ūkio krizės, neišsprendus šios problemos, praktiškai neįmanoma.
Jie gali dalinai kai ko atsisakyti, persigrupuoti, kurį laiką palaukti, bet esminių pozicijų – tai įtakos valdžiai ir visuomenės nuomonės formavimo sau naudinga linkme, jie neužleis niekada. Jie super profesionaliai kelia sumaištį. Organizuoti skandalus, pašalinti „anonimiškai“ apšmeižiant padorius politikus, valstybės tarnautojus, verslininkus ir net dvasininkus. Tam naudojamas visas arsenalas priemonių, savaime suprantama, nieko bendro neturinčių su demokratijos samprata. Todėl šalia ekonominių problemų, didžiulės socialinės atskirties mūsuose, pastoviai vyrauja įtampa, susierzinimas, liguistas nihilizmas ir net apatija. O tai skaldo visuomenę, verčia ją netikėti savo kuriamąja galia. Palikus viską taip kaip yra, mes ir toliau turėsime paradinę demokratiją, kuria niekas netiki ir ja naudojasi tik šios grupuotės – „klano“ atstovai arba nedidelė saujelė gan pasiturinčių žmonių. O visi kiti yra tik darbo jėga ( dažniausiai mažai apmokami ) ir pakankamai pigių, bet veiksmingų manipuliacijų dalyviai, arba statistai. Bet tikrai ne laisvos šalies laisvi ir orūs piliečiai.
Pirmaeilis visų valdžių (naujos Prezidentės, naujų Europos parlamento narių, turinčių stuburą Seimo narių bei padorių valstybės institucijų ir ypač vadovų) uždavinys – bendra konsolidacija su pagrindiniu tikslu – vieną kartą ir visiems laikams sunaikinti šešėlinės valdžios „klano“ pavidalu egzistavimą. Svarbiausia atjungti juos nuo finansinių šaltinių ir neskaidrios, nedemokratiškos žiniasklaidos. Apie šias temas sekančiuose straipsniuose.
Algimantas Matulevičius yra Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
