Tačiau Andriaus Mamontovo, šiemet mininčio 30-metį scenoje, atvejis yra išskirtinis. Šis lyderis, užgimęs vienos Vilniaus mokyklos fojė, anksti įkūręs tokio pat vardo grupę, dainavo kartu su savo bręstančia karta, augo drauge su bundančia Tėvyne ir ilgainiui tapo daugiau nei grupės „Foje“ lyderiu, kompozitoriumi, aktoriumi. Iš skiauterėto maištininko, iš kūrybingo gero muzikanto, kurį „popsas užkniso juodai“, išaugo ne scenos princas, ne televizijos dievaitis, o charizmatiškas lyderis, kurio interesai neapsiriboja vien muzika. Turbūt todėl į Andriaus koncertus susirenka pilni stadionai ir salės. Lyderiauja ligi šiol – ramiai, užtikrintai, supamas senų draugų iš tos pačios mokyklos. Pavydėtinas gebėjimas draugauti!
Kita vertus, A.Mamontovą galima pavadinti lietuviškuoju Hamletu, juolab kad netrukus jis paskutinįkart suvaidins Danijos princą žymiajame E.Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“, kurį pamatė kone visas pasaulis. Tik mūsų Hamletas nusprendė būti ir pasirinko ne kardą, o gitarą. Sakysite, mūsų Hamletui daug labiau pasisekė su tėvais, su mylimąja? Bet ar jo tėvynė neprimena prieštaravimų draskomos viduramžiškos Danijos?
Praėjus 30 metų nuo pirmojo „Fojė“ pasirodymo didžiulė sostinės „Siemens“ arena buvo sausakimša. Publikos, suplaukusios į jubiliejinį „A.Mamontovas + Foje“ koncertą, skaičius ir vėl buvo rekordinis. Visos dainos, pradedant nuo moksleiviškos nemarios „Laužo šviesos“, buvo įkvėptai atliktos darnaus 12 tūkstančių narių choro.
A.Mamontovo charizmos paslaptis neįspėjama. Gal čia kalta itin vykusi šiauriečių mamutų medžiotojų ir kietų žemaitiškų genų kombinacija? Andriaus tėvas – žymus onkologas, kilęs iš Archangelsko, senelis iš mamos pusės Antanas Čiplys buvo lietuviško elementoriaus „Saulutė“ autorius. O gal čia svarbi Andriaus blaivybė? Vegetarizmas? Taip, Andrius jau senokai nevalgo mėsos, bet juk kiti, atsisakę kepsnio, nieko gero nenuveikia.
A.Mamontovo ir jo grupės „Foje“ 30-mečio scenoje proga spausdiname sutrumpintą muzikanto interviu, neseniai duotą populiarioje LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“. Paprastai čia kalbinami politikai, kurie netgi ryškių prožektorių apšviesti nesidrovi vograuti nei šį, nei tą. O Andrius į visus vedėjo Edmundo Jakilaičio klausimus, taip pat ir politinius, atsakė tiesiai ir atvirai – kaip dera lyderiui.
– Andriau, jūsų jubiliejinių koncertų publika buvo itin gausi ir įvairi.
– Labai džiaugiausi, kad tiek žmonių atėjo. Turbūt natūralu, kad per tiek metų užaugo net kelios klausytojų kartos. Žmonių, kurie klausosi tiek mano, kaip solisto, tiek „Foje“ kūrybos, dėka dar esame šioje scenoje. Tas bendras euforijos jausmas, kai visi dainuoja kartu nuo pirmos iki paskutinės dainos, sunkiai nusakomas. Supranti, kad esi tik sudedamoji dalis tos srovės, kuris neša. Tiesiog pasiduodi jai ir plauki kartu.
– Kažkas yra pagailėjęs šiandienos jaunuolių kartos, kad ji neturi tokių grupių kaip „Foje“.
– Tai yra pasaulinė tendencija. Nėra grupių, kurios būtų tarsi savo kartos atstovės, augtų kartu su ja. Nėra tokių žvaigždžių, kaip „Rollingstones“, „ACDC“, „Metalica“. Yra didelių žvaigždių, bet jos kitokios. Dėl interneto, elektroninės erdvės atsirado daug galimybių visiems atsiskleisti, atlikėjams kartais pavyksta sužibėti su vienu kūriniu, o paskui jie gęsta, juos keičia kiti... O Lietuvoje, manau, yra tam tikras jausmų sąmyšis: labai daug jaunų žmonių braunasi į televizijos šou, tikėdamiesi muzikinės karjeros, bet tampa tik televizijos reiškiniu. Kol juos rodo, jie žinomi, o televizijos pamiršti jie turi pradėti nuo nulio. Dabar jaunieji atlikėjai dainuoja angliškai, bet šis iš užsienio atlikėjų nugirstų frazių kratinys niekam nieko Lietuvoje nesako. Jei nėra lietuviškos dainos apie tai, kuo gyvas jaunas žmogus, šis su tokia muzika savęs ir nesieja.
Senos „Fojė“ dainos gyvos, nors mes įrašėme jas būdami paaugliai, jų tekstus parašiau būdamas 16–20 metų. Jose turbūt yra kažkas, kažkoks jaunystės kodas, todėl atsiranda vis naujų jaunų klausytojų, tose dainose atpažįstančių save.
– Jūs, Andriau, nemadingas. Gyvenate vis su ta pačia žmona, nesilankote vakarėliuose, nesirūpinate reklama.
– Turiu savo liniją. Man labai nepatinka laikytis duotos mados. Kartais panaudoti galiu ką nors iš to, kas dabar populiaru, bet tik tada, jei man tai priimtina. Nesu viešas asmuo. Viešas asmuo, mano nuomone, pirmiausia yra politikas, kuriam mes mokame algą. Dėl to mes tarsi turime teisę paklausti, ką tas žmogus daro, kokios jo vertybės, kaip jis gyvena. Populiarus asmuo – truputį kitas dalykas. Aš pats uždirbu pinigus, gyvenu ne iš mokesčių mokėtojų. Todėl turiu teisę turėti savo gyvenimą ir turiu teisę jo neafišuoti, jei nenoriu. Viskas susiklostė natūraliai. Mano žmona apskritai nemėgsta viešumos, ir aš to nenoriu. Noriu turėti savo kampą. Kiekvienam žmogui būtina sava erdvė.
– 30 metų scenoje, geriausių dainų koncertai, gruodį – paskutiniai „Hamleto“ spektakliai... O kas toliau?
– Šis klausimas turbūt labiausiai mane kankina. Tai intriguoja, nes tikrai nežinau, ką darysiu toliau. Yra įvairių variantų... Pavyzdžiui, išeiti į pensiją.
– Galite sau tai leisti?
– Manau, kad taip. Galėčiau nebekurti naujų dainų, o rengti populiariausių, jau sudainuotų koncertus, kaip sakė šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, nebevarginti publikos naujomis dainomis. Regis, maestro, būdamas mano amžiaus, taip ir padarė... Tai yra vienas kelias... Bet jaučiu, kad nesu tam pasiruošęs. Dar turiu ambicijų ką nors sugalvoti, bet iš pradžių reikia baigti šį etapą.
– Jūs – visuomeniškas žmogus. Pirmieji labdaros koncertai, Gatvės muzikos diena, savižudybių prevencija... Turbūt daug ko dar ir nežinau. Kodėl tai darote?
– Turbūt tiesiog jaučiu, kad galiu viena ar kita padaryti. Gaunu daug kvietimų dalyvauti įvairiose akcijose, bet dažnai atsisakau, nes jaučiu, kad tai – ne man. Man nereikia reklamos, mane reklamuoja dainos. Tačiau, tarkime, savižudybės – baisi bėda, niekaip nesprendžiama, nors valdžia turi visus įrankius. Negali laukti, kol įvyks stebuklas ir ateis protingas šiai problemai jautrus politikas. Jei visi padarytume kažką gero, bendras mūsų gerumo lygis būtų gerokai aukštesnis.
– Taigi dėl politikos... jau esate lipęs ant to grėblio, dalyvavote protesto akcijoje prieš „Leo LT“ projektą. Ar tai nėra pernelyg artimas menininko santykis su politika?
– Kartais ta riba iš tikrųjų labai plona. Tačiau konkrečiu politiniu klausimu ir menininkas turi savo nuomonę. Mes vis dar mokomės sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Lietuva dešimtmečius gyveno po sovietinės valdžios padu, kur buvo viena tiesa ir viena nuomonė, todėl žmonės dar ir šiandien sunkiai priima kitaip mąstančiuosius, tučtuojau gali apšaukti Amerikos ar Rusijos šnipu. Mes linkę klijuoti etiketes, sumenkinti žmogų ir jo išsakytą mintį.
– Prieš keletą metų dėl įvykių Garliavoje kilo totali isterija, į ją įsitraukė ir dalis menininkų, o jūsų ten nebuvo.
– Ta istorija man iš karto pasirodė paremta dideliu melu. Buvo žaidžiama žmonių jausmais. Visais atvejais, susijusiais su vaikais, tai labai lengva daryti. Man tai atrodė baisi manipuliacija, melas ir apgaulė, kai griaunami žmonių gyvenimai. Norėčiau, kad vieną dieną visa tiesa galutinai išaiškėtų. Man skambino kunigas A.Varkala, kvietė į Garliavą, bet atsiprašiau jo, kad negaliu, nes nelabai tikiu ta versija. Kai nežinai tiesos, kaip gali palaikyti vieną ar kitą pusę? Turi atsitraukti.
– Ar yra žmogus, tarkime, politikas, kuriuo jūs pasitikite?
– Yra, žinoma, ir politikoje žmonių, kuriais pasitikiu, kuriems simpatizuoju. Rinkimams atėjus turiu už ką balsuoti... Po tos baisios nušalintojo prezidento Rolando Pakso istorijos balsuoti einu kasmet. O tąkart nebalsavau, po to nusprendžiau, kad buvau vienas iš tų, leidusių vėliau priesaiką sulaužiusiam asmeniui tapti prezidentu. Tai yra mūsų atsakomybė. Sistema nėra tobula, bet neiti balsuoti – atiduoti balsą tam, kuris balsuoja už butelį alaus. Ir mes tikrai nenorime, kad tie, kurie jam tą butelį nupirks, būtų valdžioje.
– Ar jums nekilo noras savo populiarumą kaip kapitalą panaudoti politinėje veikloje?
– Ne, tikrai ne. Kodėl iš mėgstamo dainininko turėčiau tapti nekenčiamu politiku? Arūnas Valinskas anuomet kvietė į savo partiją. Atsakiau: nepyk, Arūnai, aš būsiu pirmas, kuris tave kritikuos. Manau, visi turime daryti tai, ką mokame ar galime, kam jaučiame pašaukimą ar turime talentą. Labai nedaug politikų turi jiems būtinų savybių: yra išprusę, inteligentiški, aukštos politinės kultūros, mokantys kalbėti. Yra daug prasčiokų rėksnių, kurie neaišku kodėl ten atsidūrė ir ką ten veikia. Mums kalė Lenino mintį, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę: taigi tokių melžėjų turime, ir dėl to liūdna. Tikimės piliečių sąmoningumo, kad jie balsuotų už tokius pat sąmoningus žmones. Juk dažniausiai balsuojame už panašius į save.
Parengė Rūta KLIŠYTĖ
