Ne visi Balsas.lt skaitytojai turbūt žino, ką reiškia žodis „Entebė“ (Entebbe). Tai Ugandos sostinės Kampalos oro uostas, pagarsėjęs 1976 metais. Tuomet, 1976 m. liepos 4 dieną, čia buvo įvykdyta unikali Izraelio piliečių išlaisvinimo operacija. Išlaisvinti birželio 27 dieną užgrobto lėktuvo keleiviai.
Tą dieną „Air France“ lėktuvas skrido įprastu maršrutu su tarpiniu nutūpimu Atėnuose. Lėktuve buvo per 200 keleivių, tarp jų 83 izraeliečiai. Atėnuose tuo metu vyko antžeminių tarnybų streikas, keleivių praktiškai niekas netikrino, todėl į lėktuvą pateko keturi ginkluoti teroristai: du vokiečiai ir du arabai – Palestinos išlaisvinimo liaudies fronto nariai. Teroristų įsakymu lėktuvas iš pradžių kuro papildymui nusileido Libijoje, o po to nusileido Entebėje. Lėktuvo komanda ir keleiviai buvo patalpinti sename oro uosto pastate.
Ugandoje prie pagrobėjų prisijungė dar daugiau teroristų. Jie saugojo pastatą iš vidaus, o Ugandos kareiviai iš išorės. Ugandos diktatorius Idi Aminas glaudžiai bendradarbiavo su teroristais, o įkaitams aiškino, kad jų likimas yra Izraelio rankose, kuris turi įvykdyti visus pagrobėjų reikalavimus, t.y. paleisti 40 teroristų Izraelyje, 4 – Vakarų Vokietijoje, 5 – Kenijoje, vieną – Prancūzijoje. Pagrobėjai gąsdino, kad jei iki liepos 1 dienos teroristai nebus išlaisvinti, visi įkaitai bus nužudyti, o lėktuvas susprogdintas.
Birželio 29 dieną Izraelio piliečiai buvo atskirti nuo kitų keleivių, šie buvo paleisti į laisvę. Prancūzų ekipažas liko su įkaitais. Liepos 2 dieną Izraelis pranešė, kad priima visus teroristų reikalavimus. Kartu Izraelio vyriausybė pavedė kariškiams parengti įkaitų gelbėjimo operaciją.
Žvelgiant iš karinio taško, operacija neturėjo istorinio precedento. Izraelio lėktuvai turėjo nuskristi keturis tūkstančius kilometrų, juos galėjo susekti sovietų radarai. Reikėjo tiksliai žinoti ugandiečių pozicijas, reikėjo surasti šalį, kur galima būtų pasipildyti kuro. Tarp operacijos planuotojų buvo Ehudas Barakas – dabartinis Izraelio gynybos ministras, ypatingos paskirties būrio vadas Yonatanas Netanyahu – dabartinio Izraelio ministro pirmininko brolis, žuvęs akcijos metu.
Operacija buvo rengiama visiško slaptumo sąlygomis. Izraelio kareiviai turėjo atskristi į Entebę naujausiais amerikiečių lėktuvais „Herkules-130“. Izraelio žvalgybos agentai pateikė smulkų pastatų, kuriuose buvo laikomi įkaitai, planą, sargybos, naikintuvų ir radarų išdėstymą.
Vienoje iš Izraelio bazių buvo įrengtas Entebės oro uosto maketas. Kariniame ir diplomatiniame pasirengime aktyviai dalyvavo tuometinis ministras pirmininkas Yitzhakas Rabinas ir gynybos ministras Shimonas Peresas. Galutinis Vyriausybės leidimas operacijai buvo gautas jau pakilus lėktuvams į Entebę.
Atakuojantiems buvo duotas įsakymas atidengti tik atsakomąją ugnį. Į terminalą įsiveržę ypatingo būrio kariai šaukė įkaitams: „Gulti ant grindų“ – stengiantis maksimaliai sumažinti aukų skaičių. Keli teroristai atidengė ugnį, bet tuojau buvo nukauti. Susišaudymas truko 105 sekundes. Žuvo du įkaitai ir mirtinai sužeistas Y. Netanyahu. Kiti Izraelio daliniai taip pat sėkmingai įvykdė užduotis: susprogdino Ugandos naikintuvus ir radarus. Mūšio metu buvo sužeisti devyni izraeliečiai.
Pirmasis lėktuvas su įkaitais išskrido į Izraelį praėjus 53 minutėms nuo operacijos pradžios. Atskridusius entuziastingai sutiko minios sutinkančiųjų, tarp jų Vyriausybės ir opozicijos atstovai. Laisvojo pasaulio šalys, JAV prezidentas Geraldas Fordas pasveikino Izraelį su ypatingu laimėjimu, kovojant su tarptautiniu terorizmu. Tačiau Sovietų Sąjunga ir arabų valstybės apkaltino Izraelį už grubų Ugandos suvereniteto pažeidimą.
Sovietų atstovas Jungtinėse Tautose Izraelio veiksmus pavadino agresija, nes esą padaryti didžiuliai materialiniai nuostoliai, žuvo nemažai ugandiečių. Atstovas piktinosi, kad Izraelis savo veiksmus dangstė romėnų teise: valstybė turi ginti savo piliečius. Jokia teisė, nei moralinė, nei tarptautinė, anot sovietų, negali pateisinti tokio poelgio. Nuoroda į valstybės teisę ginti savo piliečius, į žmogaus laisvės principą taip pat esą visiškai nepagrįsta. Sovietų nuomone, Saugumo Taryba turi griežtai pasmerkti Izraelio agresiją ir jį įspėti, kad tokie agresijos aktai neliks nenubausti.
Pateikiau tokią ilgoką istorinę reminiscenciją todėl, kad kažkuo panaši istorija, tik kita geografine apimtimi, visai kitais veikėjais, bet galų gale panašia baigtimi įvyko ne tolimoje Afrikoje, bet čia pat, Lietuvos viduryje, viename pakaunės kaime, šalia Garliavos miestelio.
Įkaitai, o tiksliau viena įkaitė, dar tiksliau visai maža mergaitė 2009 metų pabaigoje neteisėtu Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu - esą likusi visai be tėvų buvo atiduota globoti jos dingusio tėvo kartu ir įtariamo žudiko seseriai teisėjai Neringai Venckienei. Tą „globą“ drąsiai galima buvo prilyginti įkaitų užgrobimui, nes mergaitei, kaip ir Entebės įkaitams laisvė judėti buvo apribota vienu pastatu, jei izraeliečiams nuolat buvo dergiama jų tėvynė, tai mergaitei - jos motina.
Dar vienas kraupus palyginimas: izraeliečiams pagrobėjai grasino fiziniu susidorojimu. Betgi ir mergaitei jos globėja grasino tuo pačiu, tiesa, ne jos laikymo vietoje, bet bet kurioje vietoje už jos kiemo vartų, jeigu ji išdrįs ten išeiti: „Pedofilai tave pagrobs“.
O dabar – skirtumai. Izraeliečių kankinimas Entebėje truko savaitę, mergaitės – daugiau nei 100
savaičių. Izraeliečių surengtai operacijai buvo sutelkta valdžios parama, visos valstybės pastangos ir resursai, žodžiu, šalis susitelkė į geležinį kumštį, kilniam savo piliečių gelbėjimo tikslui.
Lietuvoje, deja, valdžia nuo pat pradžių ėmėsi... trukdyti išgelbėti mažąją mergaitę. Prezidentė ėmėsi sunkiai suprantamų mantrų kartojimo: „Vienintelis kelias pasiekti teisingą sprendimą - teisinės priemonės, vengiant spaudimo teisėsaugai“, „vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prievartos naudojimas – netoleruotinas“, „svarbiau už viską yra mergaitės interesai“. Žinoma, struktūros, galinčios gelbėti mergaitę, šias užuominas puikiai suprato: mergaitės gelbėti negalima.
Premjeras, puikiai žinodamas, kad N. Venckienė mergaitės niekada neatiduos, leido sau ją padrąsinti, sakydamas, kad pareigūnai jėga neatimsią Drąsiaus Kedžio dukros, o kita proga ir kitiems adresatams pasiūlė teismo nutartį, grąžinančią mergaitę motinai, apskųsti Lietuvos ar Europos teismams, taip pat sumąstė ir „trečią galimybę“, kad mergaitė galėtų pagyventi „psichologiškai neutralioje aplinkoje", taigi vis tiek nevykdyti teismo sprendimo.
Neatsiliko ir Seimo pirmininkė, viešai abejodama mergaitės gelbėjimo prasmingumu: „kaip žmogui man kyla klausimas, kodėl reikėjo nedelsiant vykdyti teismo sprendimą?“, arba „nepaisant palankių teismo sprendimų motinos atžvilgiu, gal tikrai vaikas tegu geriau augtų ten, kur jis dabar auga“.
Jeigu panašiai būtų kalbėję Izraelio vadovai prieš savo piliečių išlaisvinimą „gal tikrai tegu jie lieka teroristų rankose“, Izraelyje tikrai būtų kilusi revoliucija.
Vis dėlto, neklausydami šių pamokymų drąsūs Lietuvos vyrai ir moterys gegužės 17 dieną, nepaisydami ir realaus fizinio pavojaus, ir, pvz., netikėtos valdžios komandos: „operaciją stabdyti!" (jeigu valdžios trijulė būtų apie ją žinojusi, galbūt taip ir būtų padariusi), įvykdė pasaulio priedermę: sugrąžino vaiką niekuo nekaltinamai motinai.
Jūs manote, jie bus pristatyti apdovanojimams? Nebūkite naivūs. Štai kokia po šios operacijos buvo mūsų valdžios reakcija: „Prezidentė, vertindama įvykius Garliavoje, pabrėžė, jog įvykdžius neeilinį, mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta, įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus“. Kalbant aiškiau, prezidentė labai abejoja, ar reikėjo gelbėti mergaitę.
Vyriausybės vadovas irgi jokio džiaugsmo nerodė: „Galiu vertinti tik tada, kai turėsime ir vaiko teisių specialistų, ir psichologų, stebinčių mergaitę, išvadas apie jos būseną, tada galėsime įvertinti ir visus tarnybų veiksmus“. Anot Seimo pirmininkės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pradėjo tyrimą, “ar vaikas nepatyrė prievartos". Aišku, kad Pirmininkė domisi ne psichologine prievarta globėjos namuose (tam įrodymų kiek tik nori), bet tik jos išnešimu iš namų. Įsivaizduokime, kad Izraelio Kneseto pirmininkas labai domėtųsi, ar po izraeliečių komandos įkaitams per šturmą griūti ant grindų, nebuvo naudojama prievarta...
Įdomiausia, kad Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius, kuris turėtų kritiškai vertinti valdančiųjų veiksmus, šį kartą solidarizavosi su jais, naiviai aiškindamas: “aš niekada nepritarsiu vaikų paėmimui prievarta. Aš manau, kad valstybė turi surasti visiškai kitų instrumentų, kaip netraumuoti vaiko„. Taip jis sakė tuomet, kai mergaitės jau buvusi globėja, prezidentės skiriama teisėja, apie valdžią, taigi plačiąja prasme ir opoziciją, kalbėjo: “Išgamos, iškrypėliai užvaldė valstybę. Aš teismo sprendimų vykdytojus galiu pavadinti šunimis“.
Vadindama antstolius, Vaiko teisių apsaugos specialistus, policininkus, tarp jų ir policijos generalinio komisaro pavaduotoją Renatą Požėlą šunimis, šalies valdžią išgamomis ir iškrypėliais, teisėja, manyčiau, pati užsitarnavo tam tikros prievartos. Ar valstybė jos imsis ir tokiu būdu išliks valstybe, tokia kaip gegužės 17 dieną, turėtume pamatyti netrukus.
