Artėja prie pabaigos daugiau nei trejus metus trukęs socialdemokratų ir socialliberalų koalicinės Vyriausybės valdymas Lietuvoje. Ateina metas įvertinti šį laikotarpį. Be abejo, vertins rinkėjai būsimuosiuose rinkimuose, tačiau neturi likti nuošalyje ir rimtai į savo atsakomybę žiūrinčios politinės partijos, nes tai leidžia aiškiai įvardyti, kas turi būti tęsiama, o kur reikalingos ryžtingos permainos.
Šiame memorandume pateikiame Tėvynės sąjungos požiūrį į socialdemokratų valdymą. Šis vertinimas yra pagrįstas konservatyviosiomis vertybėmis ir konservatyviąja ideologija, kuri skiriasi nuo socialdemokratinės, ir tai neišvengiamai sąlygoja kitokį požiūrį į įvairius reiškinius, problemas ir jų sprendimo būdus. Tačiau savame vertinime mes stengiamės išlikti objektyvūs ir todėl daug dėmesio skiriame ne tik tam, ką Vyriausybė veikė, bet ir tam, kaip ji veikė. O Vyriausybės veikimo būdas nuo ideologijos mažai priklauso.
1. Pozityvusis A. Brazausko Vyriausybės palikimas
1.1. Politinis stabilumas
Išskirtinis daugiau nei trejus metus dirbusios A. Brazausko Vyriausybės bruožas yra pakankamas jos politinis stabilumas. Po chaotiško ir trumpalaikio R. Pakso "naujosios politikos" Vyriausybės neveiksnumo 2001 m. pirmoje pusėje, socialdemokratinės koalicijos išorinis stabilumas ir tvirtumas susiskaldžiusiame 2000-2004 metų Seime buvo reikšmingas stabilizuojantis faktorius. Siekiant aiškiai suformuluotų strateginių tikslų - Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO organizacijose, toks stabilumas didesnių problemų leido išvengti. Koalicijai iš esmės pavyko atlaikyti ir vidines įtampas tarp liberaliau ir ortodoksiškiau mąstančiųjų, taip pat pavyko atlaikyti socialliberalų byrėjimo pasekmes, kai partiją paliko ryškiausios "žvaigždės": R. Pavilionis ir V. Uspaskichas. Reikia pripažinti stabilizuojantį premjero A. Brazausko, taip pat A. Brazausko ir A. Paulausko jungties vaidmenį.
1.2. Integracijos į ES ir NATO tęstinumas
A. Brazausko Vyriausybei teko pareiga, atsakomybė ir garbė sėkmingai užbaigti Lietuvos stojimą į ES ir NATO. Daugelis iki tol dirbusių vyriausybių padėjo pamatus tam, kad Lietuva pasiektų šį tikslą, bet A. Brazausko Vyriausybė tinkamai užbaigė derybas ir šis darbas nusipelno visuotinio pripažinimo. Su integracija susiję darbai užėmė nemažą A. Brazausko Vyriausybės darbotvarkės dalį ir tai objektyviai mažino galimybes šiai Vyriausybei formuluoti savarankiškas iniciatyvas, dėl ko jai tenka rimti priekaištai.
1.3. Makroekonominės politikos tęstinumas
A. Brazausko Vyriausybė valstybės finansų politikoje laikėsi tų pačių principų, kurie buvo suformuluoti dar A. Kubiliaus Vyriausybės 2000 m.: žemas fiskalinis deficitas, nedidinama bendroji mokesčių našta, griežta skolinimosi ir skolų priežiūros politika. Tai leido išlaikyti ekonomikos atsigavimo tendencijas, kurios po Rusijos krizės Lietuvoje ryškiai pasimatė jau 2000 m. pabaigoje ir kurios vėliau sąlygojo ilgalaikį augimą. Išlaikant tęstinumą svarbų vaidmenį suvaidino finansų ministrė D. Grybauskaitė, kuri 1999-2000 m., būdama finansų viceministre, aktyviai dalyvavo konstruojant tokius valstybės finansų politikos pamatus ir kuri vėliau tapusi ministre sėkmingai laikėsi tokių pat finansų politikos principų.
2. Negatyvusis A. Brazausko Vyriausybės palikimas
2.1. Valdant A. Brazausko Vyriausybei “susilpnėjo” valstybė ir visuomenė
2.1.1. Gili visuomenės ir politinės sistemos krizė - svarbiausias A. Brazausko palikimas
Į istoriją A. Brazausko Vyriausybė įeis ne tik tuo, kad užbaigė derybas dėl stojimo į ES ir NATO, bet ir tuo, kad, valdant šiai Vyriausybei, Lietuvą ištiko didžiausia per 14 nepriklausomybės metų visuomenės ir politinės sistemos krizė - R. Pakso ir kiek mažesnė - "parlamentinės korupcijos" krizė. Šios krizės mūsų visuomenės sąmonėje paliks gilius ir skausmingai ilgalaikius pėdsakus ir šių krizių pasekmės Lietuvai kainuos brangiau nei 1995 metų bankų krizės.
Turime konstatuoti, kad šias krizes sukūrė ir A. Brazausko Vyriausybės bei paties A. Brazausko abejingumas Lietuvos politiniams procesams. Parodomasis A. Brazausko "nusišalinimas nuo politikos", vengimas imtis lyderio vaidmens, kai tenka spręsti politines problemas, 2003 m. atvėrė duris į Prezidentūrą R. Paksui, ko buvo galima išvengti, jei A. Brazauskas būtų užėmęs aiškią valstybininko poziciją. Lygiai taip pat ir parlamentinės krizės metu Vyriausybės vadovo "nusišalinimas nuo politikos" leido kai kuriems teisėsaugos institucijų vadovams imtis veiksmų, kuriais buvo siekiama paveikti politinius procesus.
Didžiausius priekaištus turime pareikšti Vyriausybei, kad ji vykstančius politinės krizės procesus stebėjo lyg iš šalies, neanalizavo jų priežasčių ir nesiėmė jokių veiksmų toms priežastims šalinti. Valdant A. Brazausko Vyriausybei į Lietuvos politinį gyvenimą buvo mesti milžiniški neaiškios kilmės pinigai, kuriems nebuvo sudaroma jokių kliūčių daryti įtaką Lietuvos politiniams procesams. A. Brazausko valdančioji dauguma taip ir neišdrįso imtis kokių nors radikalesnių veiksmų, kad būtų sumažintos galimybės per rinkimus milžiniškais pinigais ir už pinigus perkama televizine reklama manipuliuoti žmonių jausmais ir jų politiniu apsisprendimu.
Socialdemokratų valdymą lydėjo ir vis labiau išreikštas žmonių nusivylimas nepildančia pažadų valdžia ir valstybe, todėl didėjantį populiarumą įgavo vis nauji “gelbėtojai”. Tapdamas ministru pirmininku pats A. Brazauskas paskelbė šūkį, kad jis ateina gelbėti Lietuvos. Vėliau tas pats šūkis R. Paksui padėjo tapti prezidentu, dabar su šiuo šūkiu į valdžią veržiasi V. Uspaskichas. Galima konstatuoti, kad A. Brazausko valdymo ryškiausiai matomas rezultatas Lietuvos politiniame gyvenime yra santykinė V. Uspaskicho politinė sėkmė.
2.1.2. Nėra strategijos apsaugoti nuo Rusijos strategijos
Valdant A. Brazauskui ryškiai sustiprėjo rusiškosios įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui faktorius. Pastaruosius keletą metų Lietuvos politiniam gyvenimui esmingiausiai įtaką darė asmenys ir dideli pinigai, tiesiogiai susiję su Rusija: 1999-2000 m. - Ivanas Paleičikas ir Rusijos naftos kompanijos “Lukoil” pinigai, 2001-2003m. - Jurijus Borisovas ir Rusijos karinio-pramoninio komplekso pinigai, nuo 2003 m. - Viktoras Uspaskichas ir pinigai, kurių kilmė yra tiesiogiai susijusi su "Gazprom" kompanija.
Visą šį laiką įvairūs Rusijos politikos lyderiai ir politikos ekspertai atvirai kalbėjo apie tai, kad Rusija privalo pasinaudoti visomis galimybėmis veikti Lietuvos politinį gyvenimą sau naudinga linkme. Akivaizdžiai taip ir buvo daroma, tačiau A. Brazausko Vyriausybė nesiėmė jokios iniciatyvos, kad Lietuva turėtų savą strategiją, kaip apsisaugoti nuo Rusijos strategijos - siekti politinių interesų Lietuvoje - įgyvendinimo.
Dar daugiau, A. Brazausko Vyriausybės valdymo laikotarpiu didelė dalis didžiausių Lietuvos energetinių įmonių atiteko Rusijos kapitalui. Akivaizdu, kad tai dar labiau sustiprins Rusijos galimybes daryti įtaką Lietuvos visuomenei ir Lietuvos politiniam gyvenimui sau naudinga linkme. Krizių išvarginta visuomenė tampa vis “silpnesnė” ir mažiau atspari įvairioms manipuliacijoms.
Taigi galima konstatuoti, kad A. Brazausko Vyriausybė nieko nepadarė, kad Rusijos galimybės daryti įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui būtų sumažintos, todėl A. Brazausko valdymo laikotarpis pasižymėjo ryškiai suaktyvėjusiomis ir pakankami sėkmingai realizuojamomis Rusijos pastangomis užvaldyti Lietuvos politinę sistemą. Rusijos šnipų išsiuntimas iš Lietuvos nesumažino Rusijos galimybių ir toliau sėkmingai siekti "užvaldyti" Lietuvą “.
2.1.3. Valstybės valdymas biurokratinis, todėl valstybė “silpna”
A. Brazausko Vyriausybė didesnio dėmesio neskyrė biurokratinės valdymo sistemos pertvarkymui, todėl labai greitai buvo užmirštos visos 2000 m. “Biurokratijos saulėlydžio” idėjos ir su jomis susiję naujosios viešosios vadybos principai. Dar 2000 m. sėkmingai pradėtas diegti strateginis valstybės valdymo ir biudžeto planavimas taip ir liko neįgyvendintas, nors formaliai kai kurie veiksmai ir buvo daromi.
Dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje toks sustabarėjęs biurokratinis valstybės valdymas paverčia vyriausybę permanentine “gaisrų gesintoja”, kuria A. Brazausko Vyriausybei dažniausiai ir tekdavo būti. Kita vertus, strateginio planavimo gebėjimų Vyriausybėje trūkumas neleido jai sėkmingai įgyvendinti rimtesnių pačios suplanuotų strategijų. Vyriausybei teko pasitenkinti efektyvesniu vykdymu to, ko iš jos reikalaudavo Briuselis. Tose srityse, kuriose Briuselis nevykdė griežtos kontrolės ir priežiūros (aukštasis mokslas, sveikatos apsauga) A. Brazausko valdymo laikotarpiu permainų į gerąją pusę neįvyko, o kai kur galima pastebėti net ir regresą.
2.1.4. Jokios strategijos, kaip sustiprinti visuomenę
Absoliučią daugumą visuomenės ir žmogaus gyvenimo problemų socialdemokratinė A. Brazausko Vyriausybė sprendė vien tik standartinėmis ekonominėmis-finansinėmis priemonėmis ar didesnėmis išmokomis iš valstybės biudžeto.
Tokiu būdu ir toliau buvo kuriama išlaikytinių visuomenė, kuri vis labiau pripranta prie valstybės globos. Tokioje visuomenėje vis mažėja atsakomybės ir vis labiau reikia globos, o valstybė tampa nebepajėgi ją suteikti. Todėl vienas iš ryškiausių socialdemokratų valdymo rezultatų yra tai, kad daugėjo asocialių šeimų, o kartu augo ir pašalpų kiekis. Skurdo vien pašalpomis neįveiksi, tai jau seniai žinoma, tačiau socialdemokratinė A. Brazausko Vyriausybė to taip ir nesuprato.
Nors A. Brazausko valdymo laikotarpiu ypač išryškėjo ilgalaikės neigiamos mūsų visuomenės vystymosi tendencijos: silpstanti tradicinė šeima (mažėja vedybų, mažėja gimstamumas, daugėja vaikų, gimusių ne santuokoje, procentas), lėtai besivystantis socialinis kapitalas (bendruomeniškumas), tačiau A. Brazausko Vyriausybė nesiėmė įgyvendinti jokios sisteminės programos, kaip įveikti šias visuomenės “silpnumą” sąlygojančias priežastis, o su šių ligų pasekmėmis dažniausiai bandė galynėtis eilinėmis pašalpų porcijomis. Visuomenės pilietiškumas, pasitikėjimas savimi ir tarpusavio pasitikėjimas - vertybės, kurias visuomenėje kuria, saugo ir iš kartos į kartą perduoda stipri šeima, bendruomenė ir vertybėms įsipareigojusi mokykla. Šios vertybės A. Brazausko Vyriausybėje nebuvo puoselėjamos, nes nebuvo sistemiškai rūpinamasi nei šeimos, nei bendruomenės, nei mokyklos reikalais.
2.2. Ekonominės politikos stagnacija
2.2.1. Negebėjimas formuluoti naujos ekonominės politikos principų
Ekonominėje politikoje socialdemokratinė A. Brazausko Vyriausybė pasižymėjo nenoru nieko iš esmės keisti ten, kur tos permainos buvo ypač reikalingos: inovacijų ir žinių ekonomikos politikoje, paramos smulkiajam ir vidutiniajam verslui bei regioninėje politikoje. Ekonominėje politikoje buvo važiuojama tais bėgiais, kurie buvo padėti jau anksčiau ir buvo naudojamasi ekonomikos augimui anksčiau darytų sprendimų pozityvia įtaka. Koalicija buvo ir liko įsitikinusi, kad verti pagyrimo vien dėl to, kad stabiliai dirba A. Brazausko Vyriausybė. Bet stabilumas daugelyje sričių, ypač ekonominės politikos, virto sąstingiu.
Ūkiai auga visose Baltijos valstybėse, tuo socialdemokratai džiaugiasi ir pateikia kaip savo pasiekimą, nors nesugeba paaiškinti, nei kokie jų veiksmai tai sąlygojo, nei imasi priemonių, kad ūkis augtų ir toliau.
Susidaro vaizdas, kad A. Brazausko Vyriausybė, kaip ir kitose srityse, taip ir ekonomikoje, nemato problemų, kurios visiems bado akis: didėjančio regionų skirtumo, nesivystančio smulkaus verslo ir menkai besiplėtojančios žinių ekonomikos.
Žinių ekonomikos kūrimas reikalauja visai kitokio Vyriausybės vaidmens, palyginti su tuo vaidmeniu laikotarpiu, kai buvo kuriama laisva rinkos ekonomika. Ekonomikos produktyvumo ir konkurentingumo skatinimas turi tapti svarbiausiu Vyriausybės ekonominės politikos tikslu. Vyriausybė turi išmokti formuluoti visuomenei suprantamus iššūkius ir telkti visuomenę jų siekti. Žinių ekonomikos srityje tokie iššūkiai Vyriausybės nebuvo suvokti, todėl nebuvo formuluojami. Visą valdymo laikotarpį premjeras aiškiau formulavo tik vieną ekonominės politikos iššūkį: Lietuvoje per biudžetą perskirstoma per maža BVP dalis. Vyriausybės patvirtinta Valstybės ilgalaikės plėtros strategija su joje teisingai suformuluotais ilgalaikiais tikslais netapo Vyriausybės ekonominės politikos iššūkiu, kasdienybe bei savastimi. Net ir pilietinės visuomenės pastanga formuluoti ilgalaikius naujos ekonominės politikos iššūkius, inicijuojant ir pasirašant Nacionalinį susitarimą dėl ekonominės ir socialinės plėtros, netapo dokumentu, kaip nors įpareigojančiu Vyriausybę keisti savo veiklos prioritetus. Todėl nenuostabu, kad net ir Pasaulio banko pastangos priversti A. Brazausko Vyriausybę formuluoti žinių ekonomiką kaip naująjį Lietuvos ekonominės politikos iššūkį, situacijos nepakeitė - polinkis į sąstingį A. Brazausko Vyriausybės ekonominėje politikoje buvo per stiprus, o noras žvelgti į tolesnę ateitį - per silpnas. Ilgalaikės ekonomikos augimo perspektyvos kentėjo dėl strateginio mąstymo stokos A. Brazausko Vyriausybėje ir dėl intelektualios politinės valios stokos joje.
2.2.2. Žinių ekonomika - deklaracijose, bet ne darbuose
Žinių ekonomika, kaip naujas valstybės ekonominės politikos prioritetas, buvo minima daugelyje A. Brazausko Vyriausybės pareiškimų ir deklaracijų, tačiau realiame gyvenime per šį laiką labai mažai kas pasikeitė. Inovacijų politikoje didelių permainų neįvyko, ES struktūrinių fondų parama nėra strategiškai nukreipta į šios srities plėtojimą, mokslo ir studijų sistema reformuota taip pat nebuvo. Todėl nenuostabu, kad, pagal Pasaulio ekonomikos forumo kasmet skelbiamą šalių konkurencingumo indeksą, Lietuva tebelieka penktajame dešimtuke, smarkiai atsilikdama nuo kaimynų - Estijos ir Latvijos. Ypač skaudžiai Lietuvos ateičiai atsilieps A. Brazausko Vyriausybės politinės valios stoka reformuojant mokslo ir studijų sistemą, pritaikant ją prie žinių ekonomikos iššūkių ir formuojant gebėjimą užtikrinti reikalingą žinių infrastruktūros lygį Lietuvoje, kad Lietuva galėtų sėkmingai konkuruoti dėl stambių investicijų pritraukimo. Lygiai taip pat skaudžiai atsilieps ir šios Vyriausybės nesugebėjimas pereiti prie klasterinės ekonominės politikos bei išryškinti Lietuvos ekonominio “proveržio” kryptis, į kurias turėtų būti telkiami valstybės resursai tam, kad šiose srityse Lietuva galėtų pasiekti globalių konkurentinių pranašumų.
2.2.3. Didėja skirtumai tarp regionų - nėra regioninės politikos
Regioninė politika ir rūpinimasis atsiliekančiais regionais per visą šios Vyriausybės kadenciją taip pat liko tuščia deklaracija, be kokio nors realaus turinio. Todėl nenuostabu, kad toliau didėja skirtumai tarp regionų: pvz., pastaruosius penkerius metus atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir Tauragės regionų padidėjo beveik dvigubai, toliau didėja užsienio kapitalo investicijų koncentracija Vilniuje, verslumas provincijoje (SVV tankis) lieka maždaug dvigubai mažesnis nei didžiuosiuose miestuose.
A. Brazausko Vyriausybė nesiėmė iniciatyvos Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą išnaudoti efektyviai regioninei politikai sukurti, kaip yra visoje Europos Sąjungoje. Vyriausybės nuostata, priimant ES struktūrinę paramą visą Lietuvą laikyti vienu regionu, yra ypač palanki Vilniui ir keliems kitiems stambiesiems miestams, kurie reikalingiems projektams parengti turi daug geresnius administracinius resursus nei tolimesni provincijos rajonai. Jau SAPARD lėšų panaudojimo statistika akivaizdžiai rodo, kad šie pinigai visų pirma buvo panaudoti Vidurio Lietuvos rajonuose, pasižyminčiuose stipriu žemės ūkiu. Tai, kad Vyriausybė atsisakė taikyti įprastus kriterijus, kad ES paramą pirmiausia gautų regionai, kurių BVP vienam gyventojui dalis yra mažesnė nei 75 proc. Lietuvos vidurkio, atsiliekančius regionus paliko be svarbiausio instrumento, kuris jiems padėtų daug sparčiau įveikti atsilikimą.
Antra Vyriausybės darbo spraga, sprendžiant regionų vystymosi problemas, yra tai, kad nebuvo kreipiama specifinio dėmesio, kaip skatinti spartesnį smulkaus ir vidutiniojo verslo (SVV) augimą atsiliekančiuose regionuose. Nesant palankių sąlygų smulkiajam verslui plėtotis rajonuose, verslo iniciatyvos turintys žmonės masiškai palieka provinciją ir taip dar labiau įtvirtina jos atsilikimą.
Vyriausybė taip pat nesiėmė jokių iniciatyvų, kad būtų pertvarkyta mokesčių sistema (įvedant savivaldybių valdomą nekilnojamojo turto mokestį ar pan.) tokiu būdu, kad savivaldybės įgautų realius savarankiškus finansinės politikos instrumentus, kad jos iš didžiųjų miestų galėtų patraukti patogesnių mokestinių sąlygų ieškančias verslo investicijas.
Nesprendžiamos regioninės problemos sudarė palankias galimybes reikštis populistinei Darbo partijai.
2.2.4. Nėra SVV politikos - rizikos kapitalo ir mikropaskolų
A. Brazausko Vyriausybė nebuvo labai aktyvi ir sprendžiant smulkaus ir vidutiniojo verslo, - visos ekonomikos pagrindo - problemas. 2000 m. intensyviai vykusios Verslo saulėtekio komisijų konsultacijos, ieškant sprendimų, kaip pagerinti sąlygas smulkiajam verslui, valdant socialdemokratams buvo užmirštos. Nors Pasaulio banko ataskaitoje ir teigiama, kad administracinės sąlygos SVV kurtis Lietuvoje yra pakankamai palankios, tačiau dideliu apsunkinimu išlieka tai, kad Lietuvoje rizikos kapitalo finansiniai instrumentai vis dar labai silpnai išvystyti. O tai reiškia, kad tokio verslo plėtrai finansinės rizikos barjeras pradėti savąjį verslą išlieka pagrindine kliūtimi. Per visą A. Brazausko Vyriausybės kadenciją kokių nors žingsnių, kuriant tokius rizikos kapitalo instrumentus, nebuvo padaryta ir todėl bendra valstybės paramos SVV politika išliko mažai efektyvi .
2.3. Sveikatos apsauga merdėja
Viena iš didžiausių problemų socialdemokratinio valdymo palikime - katastrofiškai sumažėjęs sveikatos apsaugos sistemos finansavimas, kuris 2000 m. siekė 4,5 proc. nuo BVP, o dabar tesiekia tik 3,8 proc. Šios esminės problemos socialdemokratai nesiėmė spręsti, todėl pati sveikatos apsaugos sistema ėmė chroniškai sirgti. Nesprendžiant mažo finansavimo problemų, bandymai rasti protingą nepakankamo pinigų kiekio paskirstymo sistemą, įvedant kvotas ir neapmokant už suteiktas paslaugas, atvedė prie vis didėjančio chaoso ir pacientų bei medikų didėjančio nepasitenkinimo. Valdžios nesugebėjimas pasirūpinti tinkamu medikų darbo apmokėjimu atvedė prie vis didesnės medikų emigracijos, kas po kelerių metų gali labai skaudžiai atsiliepti visai sveikatos apsaugos sistemai.
Išvados
Akivaizdu, kad Lietuvai reikia veiklios ir ryžtingos, o ne miegančios Vyriausybės. Tik tokia Vyriausybė gali sukurti stiprią ir sąžiningą valstybę, kuria galėtume didžiuotis.
Socialdemokratų Vyriausybė išties neblogai susidorojo su tais uždaviniais, kurie buvo iškelti ir pradėti įgyvendinti anksčiau dirbusių vyriausybių. Palyginti sėkmingai tvarkytasi ir su asmeninio pobūdžio krizėmis, kurios labai greitai išsprogdino anksčiau veikusią R. Pakso Vyriausybę.
Tačiau socialdemokratų Vyriausybė buvo bejėgė ten, kur reikėjo spręsti naujai iškilusius uždavinius, kur reikėjo žvilgsnio į ateitį, iniciatyvos, veržlumo ar politinės valios.
Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas buvo panašus į gerai išmuštruotą ir patikimai įprasta vaga einantį arklį, kuris nebežino, ką daryti, kai reikia arti naują vagą. Jis manė, kad vertas pagyrimo vien dėl to, kad stabiliai dirba jo Vyriausybė. Bet stabilumas daugelyje sričių virto sąstingiu.
Socialdemokratus galima ir reikia pagirti, kad jie integracijos į ES ir NATO kelyje gerai įgyvendino permainas, kurių reikalavo Briuselis. Tačiau savarankiško gebėjimo strategiškai žvelgti į ateitį, imtis strateginių iniciatyvų, dinamiškai ir ryžtingai reaguoti į sparčiai besikeičiantį pasaulį ir suvokimo, kas tame globaliame pasaulyje keičiasi, socialdemokratinei A. Brazausko Vyriausybei akivaizdžiai pritrūko. Politinės valios deficitas imtis būtinų permainų buvo ryškiausias A. Brazausko Vyriausybės bruožas.
Ūkiai auga visose Baltijos valstybėse, tuo socialdemokratai džiaugiasi ir pateikia tai kaip savo pasiekimą, nors nepaaiškina, nei kokie jų veiksmai tai sąlygojo, nei ėmėsi priemonių, kad ūkis augtų ir toliau. Nereikia pamiršti, kad šiandieninis spartus ūkio augimas yra dar iki socialdemokratų valdymo atliktų darbų, skatinusių verslo saulėtekį, subrandintas vaisius. Tačiau norint išlaikyti panašų - 7-9 nuošimčių augimą, kurio socialdemokratai tikisi ir pagal tai planuoja valstybės išlaidas, reikia imtis naujų ryžtingų veiksmų.
Pigia darbo jėga grįsti ūkio pranašumai bei naujai atsivėrusių ES rinkų teikiama nauda netrukus išsikvėps, todėl reikia Vyriausybės veiksmų, didinančių darbo našumą, bei Lietuvos mokslinio potencialo geresnio panaudojimo ūkio plėtrai. Tačiau sugebėjimo žvelgti į ateitį ir veržlumo stokojantiems socialdemokratams imtis tokių žingsnių yra pernelyg sunkus uždavinys.
Pastaraisiais metais vykę Prezidentūros, politinių kampanijų finansavimo skandalai bei akivaizdūs korupcijos faktai išryškino milžiniškas spragas šalies politinėje bei valdymo sistemose, atskleidė žmonių nepasitikėjimo valdžia subrandintą visuomenės populizmą. Nelanksti, politinės valios bei ryžto stokojanti socialdemokratų valdžia ir čia neparodė deramo sugebėjimo iškilusiems iššūkiams suvaldyti. Tai tapo puikia terpe populistinėms partijoms, naujiems “gelbėtojams”.
Toks abejingumas akivaizdžiai matomoms valstybės bei visuomenės silpnumo apraiškoms tampa ypač pavojingas, kai mūsų silpnumu ima naudotis kaimyninės valstybės, siekiančios Lietuvoje įgyvendinti savo interesus ar net užvaldyti valstybę.
Šie priekaištai nereiškia, kad A. Brazausko Vyriausybė viską darė blogai ir tam tikrose veiklos srityse nenusipelnė pagiriamųjų žodžių. Jai teko dirbti atsakingu laikotarpiu. A. Brazausko Vyriausybei teko dirbti daug ir sunkiai. Tačiau šių dienų dinamizmas iš Vyriausybės vis garsiau reikalauja tokių ypatybių, kurių A. Brazausko Vyriausybė akivaizdžiai stokojo.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
