Prieš kelias dienas socialdemokratai paskelbė keistai verksmingą pareiškimą, iš kurio aiškėja, kad dėl jų viceministrų, atsidūrusių juodajame sąraše, pasirodo, kalti konservatoriai. Anot socialdemokratų pareiškimo, blogi yra ne „prisidirbę“ viceministrai, o tai, kad viceministrai konservatorių sprendimu yra tapę politinio pasitikėjimo pareigūnais. Tai reiškia, kad juos turi teisę pasirinkti, paskirti ir atleisti konkretus ministras. Štai šio konservatorių „suplanuoto“ egzamino socialdemokratų valdomos koalicijos ministrai, pasirodo, ir negali išlaikyti – negali paskirti „neprisidirbančių“ viceministrų, o „prisidirbusių“ negali atleisti.
Todėl, anot socialdemokratų, ir yra kalti konservatoriai. Tokios „viceministrų problemos“ sprendimas, anot socialdemokratų, yra labai socialdemokratiškai paprastas: viceministrus, kaip politinio pasitikėjimo tarnautojus, padaryti karjeros tarnautojais. Tapę B lygio valdininkais, ar kaip jie būtų pervardyti, viceministrai daugiau „nebegriautų Vyriausybės pamatų“ net ką nors ir „prisidirbę“. Taigi, kaip sakoma, „vogėme ir vogsime“, bet tapę B lygio valdininkais būsime nebepajudinami ir jokios prezidentės nieko nebegalės klibinti. Stipri logika...
Tačiau akivaizdu, jog viceministrų gausa juodajame sąraše yra tik ledkalnio viršūnė. Su socialdemokratais ir visa koalicija į valstybės tarnybą per visus plyšius vėl grįžta sena nomenklatūrinė tvarka: otkatai, kyšiai, susidorojimas su sąžiningais profesionalais ir kita panaši beveik kriminalinė praktika. Ir, kaip visada, anot socialdemokratų, dėl to kalti konservatoriai. Konservatoriai turbūt taip pat yra kalti, kad šios koalicijos ministrai yra tiesiog elementariai nepajėgūs išsivalyti savo „kabinetų“.
Premjeras, užuot verkšlenęs dėl tariamų dvejopų standartų, turėtų tiesiog atsakingai pareikalauti iš ministrų ir koalicijos partijų vadovų, delegavusių viceministrus ne pagal profesinę kompetenciją, o pagal lojalumą partijos lyderiams, kad nedelsiant neliktų nė vieno „prisidirbusio“ viceministro. Taip elgėmės XV Vyriausybėje, ir tie pora viceministrų, dėl kurių kilo abejonių, buvo atleisti iš pareigų bei asmeniškai aiškinosi su teisėsauga. Tačiau tokia akivaizdi politinė skaidrumo logika negalioja tada, kai galioja kolektyvinė „vogėme ir vogsime“ logika.
