Vyriausybei vadovaujantis Andrius Kubilius primena ir arogantišką politiką, ir kitų nuomonės nelabai girdintį „autoritarinį tėvą“. O gal jis labiau panašus į buvusį britų premjerą Vinstoną Čerčilį? Tokiais pastebėjimais dalijasi „Balsas.lt“ pašnekovai, klausiami apie ne itin vykusią Vyriausybės viešųjų ryšių politiką, kurią, kaip įprasta, „įgarsina“ premjeras A. Kubilius.
Daugelis sutinka, jog Vyriausybės galva paskutiniu metu pernelyg mažai skiria dėmesio aiškindamas savo sprendimus žmonėms: tai esą lemia ir A. Kubiliaus asmeninės savybės, ir sunkmetis.
Siūlo samdyti Kirkilą
Politologė Morta Vidūnaitė siūlo premjerui dėl viešųjų ryšių pasikonsultuoti su savo pirmtaku Gediminu Kirkilu, nes dabartinės Vyriausybės komunikacija – kur kas prastesnė nei buvusios.
„Galbūt konservatoriams vertėtų pasamdyti buvusį premjerą G. Kirkilą, puikų demagogą, kurio didžiausias politikos pasiekimas greičiausiai ir buvo beveik nepriekaištingi viešieji ryšiai ir kuris dabar, nevadovaudamas socialdemokratų partijai, turbūt turi begales laisvo laiko, viešųjų ryšių patarėju?“, - sako ji.
M. Vidūnaitė sutinka su vyraujančia nuomone, jog premjeras, kaip kalbėtojas, yra šiek tiek arogantiškas, tačiau, pasak politologės, tai nėra labai akivaizdu: „Ta arogancija kartas nuo karto praslysta, jam pasisakant vienokiu ar kitokiu klausimu, ir dažniausiai paprastų žmonių atžvilgiu. O tokie "praslydimai" ir parodo, ką jis iš tikrųjų galvoja. Aišku, būtų žymiai geriau, jei premjeras ir širdy nebūtų arogantiškas Lietuvos žmonių atžvilgiu, bet bent jau tegul jis kiekvieną savo viešą pasisakymą, kiek tai įmanoma, gerai prieš tai apsvarsto su savo viešųjų ryšių komanda“.
Politologės manymu, suprasti Vyriausybės sprendimus net išsilavinusiems žmonės gali būti sunku, tad premjerui derėtų nepamiršti, jog šnekasi ne su senais bičiuliais, o su tauta.
Lygina su Čerčiliu
Mykolas Katkus, viešųjų ryšių specialistas, premjerą, pagal jo kalbėseną, priskiria dabar Lietuvoje vyraujančiam „karo politikų“ archetipui: pakankamai nuoseklus, ne visuomet norintis ir siekiantis patikti auditorijai. Kaip pavyzdį M. Katkus nurodo buvusį britų premjerą Vinstoną Čerčilį.
„Jei po Barako Obamos kalbos gali visi gali ploti, audringai džiaugtis, būti pakylėti, tai po V. Čerčilio kalbos visi gali suprasti, jog yra taip, kaip jis sako“, - iliustraciją pateikė M. Katkus.
Jis svarsto, jog A. Kubilius įsigilinęs į realius dalykus kartas nuo karto pamiršta, kad politiko pagrindinis darbas yra kalbėti, aiškinti. M. Katkaus nuomone, taip yra ir paskutinius du mėnesius. Panašiai buvo ir prieš naktinę mokesčių reformą.
„Dabar gal prioritetai yra kitur, bet paskutiniai du mėnesiai vėl yra Vyriausybės ir premjero pasyvumo laikas. Mažiau dėmesio skiriama aiškinimui: kodėl, kas ir kaip, daugiau skiriama dėmesio matyt kažkokiems vidiniams sutarimams“, - svarstė pašnekovas.
Jo teigimu, Vyriausybės bendravimas su visuomene yra pakankamai geras, tačiau pažymėjo, jog sunkmečio metu jis turėtų būti puikus.
Viešųjų ryšių ekspertas nesiėmė svarstyti, A. Kubilius arogantiškas ar ne, nes, anot jo, skirtingi laikai reikalauja skirtingų politikų. Esą karo ar sunkmečio laikais, santūrūs, nepataikaujantys politikai visuomenei sukelia kur kas daugiau pasitikėjimo.
„Juk niekas nenori matyti chirurgo linksmo“, - pavyzdį pateikia jis.
Vis dėlto, situacijai pasikeitus, anot pašnekovo, galime kalbėti ir apie kitokios politikos vaidmenį.
„Gali atsitikti taip, kad premjerą visi pakęs Vyriausybėje ir norės matyti tol, kol bus akivaizdu, jog sprendimai, kuriuos jis daro - būtini ir alternatyvos nėra. Tą dieną, kai visuomenė supras, jog dabar galbūt galima truputi „atsileisti“, A. Kubiliui gali baigtis kaip ir V. Čerčiliui po karo - jis prarado postą“, - svarstė M. Katkus.
Sovietmečio bruožas
Tuo tarpu politologė M. Vidūnaitė nėra linkusi sutikti, jog A. Kubilių galima vadinti „karo politiku“.
„Nors jis ir konservatorius, tačiau išlaikė tą sovietini bruožą - kad nereikia per daug čia liaudžiai visko aiškinti: mes valdžia, mes priimame sprendimus. Tai daugiau gal net "autoritarinio tėvo" retorika?“, - svarstė Vilniaus universiteto dėstytoja.
O, A. Kubiliaus aroganciją, pasak M. Vidūnaitės, išduoda atsainus bendravimas su tauta. „Sunkmečio našta turi visus paliesti“ arba "niekas, be Vyriausybės, negali pasiūlyti kitų sprendimų", - tokia ir panaši premjero retorika, politinė laikysena vežėjų skandalo metu, leidžia A. Kubilių pavadinti ir „autoritariniu tėvu“.
Silpnoji vieta - emocijos
Sakydami, jog žmogus arogantiškas, žmonės tiesiog nori atkreipti dėmesį, jog žmogus, liaudiškai tariant, „pasikėlęs“, atitrūkęs nuo realybės - tai lemia politiko naudojama retorika, sako psichoterapeutas Olegas Lapinas.
„Kai kalbama tokiais žodžiais kaip „integracija“, „plėtra“, „vyksmas“, „sprendimai“, aplink žmogų sukuriama tokia aura, kurią tam tikra žmonių grupė ir pavadins „arogancija“ arba „pasikėlimu““, - sako jis.
Klausiamas apie premjerą A. Kubilių kaip kalbėtoją, viešą žmogų, O. Lapinas sako vertinąs asmenybes pagal atitinkamą psichologinį tipą. Šiuo atveju A. Kubilius turi ryškių logiko psichologinio tipo bruožų.
„Tai nei gerai, nei blogai. Logiko vidinis pasaulis – emocijos. Toks žmogus, galima sakyti, gyvena ant emocijų vulkano, tad sunkiai susitvarko su stipriomis emocijomis: ir kai jos sukyla pačiam, ir kai tas emocijas reiškia kas nors kitas“, - dėstė pašnekovas.
Pasak O. Lapino, logikas labai stiprus sprendžiant matematinį ar psichologinį uždavinį – tada jis jaučiasi saugus, ypač kai tai daro saviškių tarpe. Vis dėlto, logiko tipo žmogų labai veikia emocijos.
„Jei oponentas ar kolega parodo didelį jausmą, stiprias emocijas arba jis pats viduje yra sutrikęs savimi abejoja, tada geriau jau pasišalins, nukirs pašnekovą. Jam darosi sudėtinga, tad jis sako: pabaikime, nes žmogaus viduje kyla vulkanas“, - aiškino psichoterapeutas.
