Anot politologo, kalbant apie darbo santykių liberalizavimą, kuriam naujajame modelyje skiriama labai daug dėmesio, viena vertus, didinamas darbuotojų dalyvavimas, stiprinamos profesinės sąjungos, kita vertus, darbdaviai taip pat įgyja daugiau laisvių.
„Žinant realias praktikas darbo santykiuose Lietuvoje, nereikia turėti iliuzijų. Darbdaviai darbo santykiuose tikrai yra ir bus stiprioji pusė, ir jei darbo santykiai bus reguliuojami netinkamai, samdomi darbuotojai gali atsidurti dar blogesnėje padėtyje, nei yra šiandieną“, – teigia A. Krupavičius.
Vyriausybė, pasak pašnekovo, turėtų realiau vertinti savo galimybes įgyvendinti reikalingas reformas, neskubėti kuo greičiau jų perkelti į Seimo darbotvarkę. Taip pat svarbu ištaisyti didelį naujojo socialinio modelio trūkumą – reformų įgyvendinimo pasekmių įvertinimo nebuvimą. Politologo nuomone, būtų labai prastas precedentas, jei politikai patvirtintų tokį modelį, koks yra dabar.
– Naująjį socialinį modelį prezidentė pavadino pasiūlymų kratiniu. Tuo metu Vyriausybė yra pasišovusi kuo greičiau jį įgyvendinti. Kokį signalą tai siunčia visuomenei, kuri išsamių modelio ataskaitų neskaito?
– Pasimetimo signalą. Politikai, pirmiausiai šiuo atveju prezidentė, klijuoja vieni kitiems tam tikras etiketes ir siūlo epitetus užuot aiškiai ir tiksliai diskutavę dėl socialinio modelio reformos. Epitetai ir metaforos yra labai prastas patarėjas politikoje.
Prezidentė, švelniai tariant, yra netiksli, siūlomą reformą asocijuodama su Andriaus Kubiliaus „naktine reforma“ dėl kelių priežasčių. A. Kubiliaus reforma iš tiesų buvo parengta labai mažos grupės politikų ir ekspertų. Net tuometinis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas prisipažino, kad jis balsavo Seime už „naktinės reformos“ įstatymų paketą, jų neskaitęs. Nedidelė politikų ir ekspertų grupė nusprendė, kaip turi gyventi ir krizę įveikti Lietuva. Be jokių diskusijų, gilesnės analizės, tarimosi politikos lauke su koalicijos partneriais, opozicija, jau nekalbant apie verslą, profesines sąjungas.
Tai aiškiai skiriasi nuo dabartinės situacijos. Bene pirmą kartą Lietuvoje prieš formuluojant vienus ar kitus sprendimus yra atlikta itin gili analizė. Mokslininkų grupė daugiau nei metus dirbo ir analizavo įvairias praktikas. Tos analizės rezultatas – mokslininkų pateiktas socialinis modelis.
Tačiau vieno elemento jame kol kas labai trūksta – tokio socialinio modelio pasekmių įvertinimo.
– Tačiau prezidentės ir jos komandos reakcija į modelį, pastabos, matyt, turi pagrindo ir prasmės?
– Tose reformose tikrai yra kvestionuotinų dalykų. Kalbant apie darbo santykių liberalizavimą, viena vertus, tarsi didinamas darbuotojų dalyvavimas, stiprinamos sąjungos, kita vertus, darbdaviai irgi įgyja daugiau laisvių.
Žinant realias praktikas darbo santykiuose Lietuvoje, nereikia turėti iliuzijų. Darbdaviai darbo santykiuose tikrai yra ir bus stiprioji pusė, ir jei darbo santykiai bus netinkamai reguliuojami, samdomi darbuotojai gali atsidurti dar blogesnėje padėtyje, nei yra šiandieną.
Prezidentė daugeliu aspektų yra teisi: naujasis modelis tikrai nėra tobulas. Bet retorika, kurią pasirinko prezidentė, yra netinkama. Tokia retorika užduoda netinkamą toną, formuoja tam tikrą visuomenės poziciją, kaip vertinti reformos pasiūlymą. Akivaizdu, pokyčių reikia, nes darbo santykių srityje yra problemų, socialinio draudimo srityje problemų dar daugiau, Lietuvai yra svarbus užimtumas ir skurdo mažinimas. Todėl prezidentė turi atidaryti vartus diskusijai, svarstymui, kompromisų ieškojimui.
– Daugiausiai dėmesio modelyje skiriama darbo santykiams, dėl Darbo kodekso pataisų kilo ir daugiausiai diskusijų viešojoje erdvėje. Kol kas labiausiai džiaugiasi verslo atstovai, o daugiausiai priekaištų turi darbuotojų atstovai – profesinės sąjungos. Pasiūlymai, šiandieną esantys tame modelyje, yra palankesni darbuotojui ar darbdaviui?
– Dabartinis Darbo kodeksas numato normas, kurios yra imperatyvios, o naujo kodekso siūlymai išplečia darbuotojo ir darbdavio susitarimo sritį. Žiūrint iš demokratinės visuomenės perspektyvos, viskas yra gražu, bet gerais norais kelias į pragarą grįstas. Lietuva yra demokratija su trūkumais, darbo santykiai yra gerokai autoritariški. Ar toks siūlymas yra savalaikis, kiek mes galime tą susitarimų sritį išplėsti – klausimas.
Tik kalbantis verslui, profesinėms sąjungoms ir Vyriausybei galima šį bei tą išsiaiškinti. Tos proporcijos, kurios yra siūlomos, yra tikrai labai aštrių ir gilių diskusijų objektas, kadangi siūlomame modelyje darbdavio pozicijos sustiprėja.
Jokių lengvų „kopijuoti–perkelti“ („copy–paste“) šiuo atveju būti negali. Neįmanoma tiesiog pasižiūrėti, kas yra Danijoje, Vokietijoje ir, nukopijavus, pritaikyti tokią pat tvarką Lietuvoje. Egzistuoja reikšmingi kultūriniai, mąstymo skirtumai.
Dėl darbo santykių labiausiai laužomos ietys. Ir jie turėtų būti prioritetinis reformos uždavinys, tačiau prieš tai reikalinga konstruktyvi diskusija. Geru pavyzdžiu laikyčiau profesinių sąjungų pateiktus 25 punktus, kuriuose pažymima, kuo ydingi yra Darbo kodekso pakeitimų pasiūlymai. Panaši analizė turėtų būti pateikta iš verslo organizacijų pusės, ir visi kartu turėtų diskutuoti, svarstyti, ką, kiek ir kokiu būdu galima keisti. Tada reformos eiga vyktų racionaliai ir konstruktyviai.
– Ar galima daryti išvadą, kad ne tik pats modelis yra taisytinas, bet ir su komunikacija – prasta?
– Nesakyčiau, kad viskas dramatiškai blogai.
Modelio formulavimas, įstatymų projektų rengimas užėmė daug laiko. Tačiau, ko gero, buvo pasirinktas šiek tiek per greitas tempas pateikti patį socialinį modelį į Seimo darbotvarkę. Terminai tikrai nėra realistiniai. Kils prieštaringų vertinimų, privalo vykti diskusijos.
Jei kas nors įsivaizduoja, kad bus „vienas, du“ ir turėsime sprendimus, o po 20 metų mūsų laukia šviesus rytojus, tai nieko panašaus neįvyks. Vyriausybė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) turi suprasti, kad reformą reikia išskaidyti į etapus, pasirinkti prioritetus, juos išdėstyti laike, kad būtų galima išsamiai ir detaliai diskutuoti.
Jei iki šio Seimo kadencijos pabaigos būtų priimti du trečdaliai visų įstatymų, susijusių su nauju socialiniu modeliu (ne tokiu, koks yra šiandieną, o grįstu visų suinteresuotų grupių susitarimu), tai būtų iš tiesų didelis pasiekimas.
– Kokie turėtų būti kiti Vyriausybės žingsniai, kaip ji turėtų elgtis su savo prieštaringai vertinamu modeliu?
– Pati socialinio modelio forma yra kompleksinė, ji apima keturias sritis: darbo santykius, socialinį draudimą, užimtumą ir kovą su skurdu. Kiekviena kompleksinė reforma, be abejo, turi daug prieštaravimų. Gera žinia yra ta, kad ir Vyriausybė, ir SADM, ir mokslininkų grupė, rengusi naują socialinį modelį, yra pasirengę diskutuoti. Kito kelio, kaip demokratiška, nuosekli, išsami diskusija priimti sprendimui, nėra ir nebus.
Antras būtinas žingsnis – Vyriausybės, profesinių sąjungų ir verslo organizacijų susėdimas prie vieno stalo, socialinio modelio diskutavimas papunkčiui. Kadangi reforma yra kompleksinė, veikiausiai jos įgyvendinimą reikės išdalinti į kelis etapus. Naujo socialinio modelio priėmimo etapus galima išdėstyti pagal du aiškius kriterijus. Pirma, teisinių reformos aktų parengtumo laipsnį. Antra, konsensuso arba sutarimo laipsnį tarp suinteresuotųjų pusių. Pirmenybė turi tekti toms sritims, kurioms teisės aktai yra parengti bei diskusijos dalyviai iš esmės sutaria.
Diskusijos, kompromiso paieškos užtruks, todėl Vyriausybė, SADM, Seimas turi aiškiai pasakyti, kad reforma nebus forsuojama. Pavyzdžiui, Algirdas Sysas labai konkrečiai pasakė: „ramiai, dangus negriūva, viskas bus, bet mes šnekėsimės ir diskutuosime“. Tai yra vienintelė gera ir protinga pozicija. Vyriausybė turi progą nekartoti ir kol kas nekartoja ankstesnės Vyriausybės klaidų su reforma. Būtų labai prastas precedentas, jei priimtų modelį, koks yra. Kol kas žingsniai rodo, kad Vyriausybė pasirengusi kalbėtis.
