„Dažnai susiklosto situacijos, kai reikia užsidėti maskuojamąją kaukę. Visi mes turime du, tris, penkis veidus“, - tvirtina televizijos laidos „Sąmokslo teorija“ vedėjas Arnas Klivečka.
Jei rašytume: solidus ir rimtas pašnekovas, rūpestingas vyras, įpratęs prie tvarkos namuose, būsimas tėvas, kuriam svarbu atžalai įdiegti platų požiūrį į pasaulį, - skaitytojams būtų sunku atpažinti, kad šiais žodžiais piešiame daugiau kaip du dešimtmečius po pramogų vandenyną nardžiusio televizijos laidų vedėjo A.Klivečkos portretą.
A.Klivečką kalbinantys žurnalistai, matyt, taip dažnai teiraujasi apie pomėgį smagiai leisti laiką kompanijoje, pakiloti taurelę, kad jis, dar net nespėjus apie tai užsiminti, jau pasirengęs raportuoti.
- Pirmieji klausimai bus...
- ... apie alkoholį.
- Ne. Tie, kuriuos uždavė mano kolegos. Kai važiavome su tavimi susitikti, fotografė manęs teiravosi: Klivečka - rimtas?
- Ne. Nerimtas.
- Kolega žurnalistas prašė, kad paaiškintum, ką reiškia tavo sukurtos grupės „D.A.17“ pavadinimas.
- Jei pradėčiau aiškinti, iš kur kilęs grupės pavadinimas, tai užtruktų gerą valandą, nes reikėtų pradėti nuo 1985 metų kovo mėnesio, nuo sovietinės armijos...
- Gal galėtum pasakyti trimis sakiniais?
- Vienos grupės trumpinys, kuris buvo siejamas su svajonėmis, ir 17 - kitos grupės tam tikras skaičius. Galiausiai esu įtikėjęs, kad 17 man yra mistinis skaičius. O gal ir nieko nereiškia, tiesiog tada taip manėme.
- Ne taip seniai, prieš trejus metus buvo išleistas grupės „D.A.17“ albumas „Geriausios dainos“. Gal vis dėlto kada nors grįši į muzikos sceną?
- Viena to albumo daina „Viltis“ buvo įrašyta 2005 metais - ji visiškai nauja! Minčių yra. Ir dainų. Kartkartėmis mes su Liutauru (L.Kontrimas - buvęs grupės „D.A.17“ narys - red.) vienas kitam paskambiname ir sakome: „Na, reikėtų...“ Tačiau tuo ir baigiasi.
Jie mums tarnauja
- Man tavo vardas irgi pirmiausia asocijuojasi su muzika, diskotekomis, muzikinėmis radijo ir televizijos laidoms. Tačiau dabar esi politinių aktualijų diskusijos laidos „Sąmokslo teorija“ vedėjas. Kaip pasukai nuo muzikos į politikos temas?
- Mano amžiną atilsį tėvas - buvęs Norilsko lagerių politinis kalinys. Todėl mūsų šeimoje politika visą laiką buvo aktuali tema. Kai prasidėjo Atgimimas, mes, be abejo, diskutuodavome, skaitydavome, mąstydavome. Tuometėje radijo stotyje „Laisvoji banga“ pradėjęs vesti laidas nenorėjau vien leisti muziką - buvo nusibodę. Pamaniau, kad reikėtų rengti valandinę drastišką pokalbių laidą, kuri vadintųsi „Sąmokslo teorija“. Tad laidos radijo variantas atsirado prieš aštuonerius metus. Paskui su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu sumanėme rengti televizijos laidą „Sąmokslo teorija“.
- Atvirai kalbant, man rėžia ausį, kai žiūrėdama laidą „Sąmokslo teorija“ girdžiu, kaip į politikus kreipiesi „tu“ ir vadini juos vardais. Kodėl tokia forma, ar tai nėra familiaru? Politikai - tavo bičiuliai?
- Viskas vienu metu: ir bičiuliai, ir tokia forma. Dar vienas dalykas: mes juos išrinkome, ir jie turi mums atsiskaityti. Jie mums tarnauja. Kad taip nėra - kitas reikalas.
- Todėl manai, kad laidos vedėjas į politikus gali kreiptis taip paprastai?
- Be abejo. Per rinkimus atidaviau savo balsą, todėl būk malonus... Ne visus akivaizdžiai tujinu. Su vienais politikais bendraujame artimiau, į kitus kreipiuosi „tamsta“, „pats“. Labai nemėgstu kreipinio „pone“.
Su kai kuriais bičiuliaujamės, pasėdime, „čerkutę padarome“ nekalbėdami apie politinius reikalus.
- Apie „čerkutę“...
- Na va...
- Neužduosiu klausimo, kurio tikiesi. Noriu sužinoti, ar A.Klivečka pasikeitė nuo tų laikų, kai buvo mėgstantis pasilinksminti grupės „D.A.17“ narys, ar liko toks pats?
- Manau, kad esu toks pats. Tiesiog dažnai pasitaiko situacijų, kai reikia užsidėti maskuojamąją kaukę. Ir viskas. Visi mes turime du, tris, penkis veidus... Sieloje esu toks pats.
- Ar yra žmonių, su kuriais būdamas nusiimi visas kaukes?
- Su artimiausiais draugais ir namie būnu be jokių kaukių.
Savo akmenis išmėtė
- Daugelį metų buvai laisvas ir nepriklausomas, šeimą sukūrei prieš ketverius metus. Aprimai, tapai šeimynišku vyru?
- Aprimau kokiais 2000 metais. Žinai, kaip būna: laikas rinkti akmenis, laikas mėtyti. Savo akmenis jau išmėčiau. Pramogų versle - nuo devintojo dešimtmečio. Ilgas laikotarpis! Jau perėjau populiarumą, keiksmus, apkalbas, meiles, nuotykius, girtuoklystę... Žmogus pavargsta, jam norisi ramybės. Be abejo, šeima - tai ramybė. Jei su kuo nors pasėdi, „pabaliavoji“, paskui grįžti pas žmoną. Nebebūna, kad tris ar keturias dienas „baliavotum“ be jos.
- Su Ramune susituokėte 2004 metų rugsėjo 24 dieną, tai yra rytoj (kalbėjomės išvakarėse, antradienį - red.) bus ketveri metai, kai sukūrėte šeimą. Ar ta proga sveikinsi žmoną?
- Be abejo. Iš ryto įteiksiu gėlių puokštę.
- Iki santuokos vienus metus gyvenote su Ramune. Iš viso kartu esate penkerius metus. Kadangi iki tol ilgai buvai vienas, ar buvo sunku prisitaikyti prie moters, keisti įpročius?
- Man buvo gana sunku. Žmona viską sudėliojo į savo vietas: kojinės - čia, apatiniai - čia, megztiniai - čia, kelnės - čia. Prabėgo penkeri metai. Gėda prisipažinti, bet žmonos klausiu: katinėli, kur mano megztinis? Ten. Supratau. Arba: ką man šiandien rengtis? Tą ir tą. Aišku.
Viengungiškas gyvenimas buvo toks - krūva drabužių: marškiniai, megztiniai, kojinės. Žinodavau, kad ant stalo turi būti laikraščių, peleninė, o po laikraščiu gal atsiras ir žiebtuvėlis.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad dabartinė tvarka mane erzina. Tiesiog sugriovė tam tikrus dalykus. Kai buvo viengungiška betvarkė, aš, kaip Oblomovas, sakydavau: ech, vieną dieną reikėtų susitvarkyti ir taip gyventi. Tačiau kaip Oblomovas kasdien vis pamąstydavau: rytoj tikrai tai padarysiu. O kitą dieną atsirasdavo kitų darbų - ir vėl atidėdavau.
- Kai kartu gyvenantys žmonės apsipranta su meilės jausmu ir vienas su kitu, gali užklupti rutina. Mąstai apie tai, mėgini išvengti?
- Apie rutiną nesu mąstęs. Ji priklauso nuo tavęs: jei nori, rutina bus, nenori - nebus. Kokį gyvenimas du žmonės susikuria, toks jis ir būna.
Pašėlęs vaikas
- Nuo vaikystės gyveni Antakalnyje. Čia yra likę kiemo ir mokyklos draugų, bičiulių, ar jie išsibarstė po kitas vietas?
- Gimiau klinikose, nuo 1967 metų gyvenu Antakalnyje. Baigiau 18 vidurinę mokyklą. Deja, 95 proc. Antakalnio bičiulių išsibarstę. Su „klasiokais“ susitinkame labai retai. Dažnai susiskambiname ir pasimatome su vieninteliu klasės draugu gydytoju Vytautu Karosu - su juo 11 metų sėdėjome viename suole.
- Pernai dalyvavai Lietuvos televizijos pramoginėje laidoje „Klasė“.. Ar pasijutai grįžęs į vaikystę, paauglystę?
- Per laidas „Klasė“ parodė gal 25 proc. to, kas buvo nufilmuota. Ar dūkome daugiau, nei matė žiūrovai? Žinoma. Televizija iškastravo tiek, kiek jai reikėjo. Įdomu buvo per pirmuosius tris filmavimus. Vėliau, kai tai pradėjo trukdyti darbams ir asmeniniam gyvenimui, ėmė nusibosti.
- Koks buvai mažas?
- Pašėlęs. Tačiau nepatenkinamai buvo vertinamas tik elgesys. Pažymiai buvo geri, mokyklą baigiau penketais. Kaip elgiausi? Per pamokas paišydavau, plepėdavau, nekreipdavau dėmesio į pastabas.
- Tėvai buvo griežti?
- Jie nieko neversdavo daryti varu. Tėvai „įpūtė“ man loginį mąstymą. Siūlė pamąstyti: „Ar tu eisi mokytis į profesinę technikos mokyklą, ar norėsi studijuoti aukštojoje?“ Man būtų prieš save gėda, jei aš, politinio kalinio ir gydytojo sūnus, tapčiau pašlemėku. Tėvas savo pavyzdžiu man padarė didelę įtaką.
- Paveikė labiau negu kokie nors draudimai ar moralų skaitymai?
- Taip.
- Tavo tėvas buvo medikas, pats keletą metų studijavai mediciną. Kodėl netapai gydytoju?
- Matyt, perlaužė kūrybinis motinos pradas. Ji buvo geologė, tačiau dainavo įvairiuose folkloro ansambliuose, dar kai studijavo universitete, buvo šokėja. Matyt, motinos kūrybinis pradas nurungė tėvo mediko gyslą.
Kad skaitytų knygas
- Tavo žmona laukiasi. Kokios mintys lindo į galvą, kai apie tai sužinojai?
- Pirmiausia pamaniau: dabar privalau gyventi nebe sau, o mąstydamas apie ateitį. Būsiu atsakingas ne tik už žmoną, bet ir už mūsų atžalą. Vaikas turėtų gimti tarp Kalėdų ir sausio 12 dienos.
- Kokiu tėvu save įsivaizduoji - griežtu ar nuolaidžiu?
- Norėčiau vadovautis tais pačiais principais, kaip ir mane auginę tėvai. Informacijos amžiuje tai bus gana sudėtinga. Todėl atsiras draudimų dėl kompiuterio, televizoriaus.
Prisimink, ką tu veikdavai mūsų laikais?
- „Rydavau“ knygas, kurias, anot tėvų, man buvo per anksti skaityti.
- Tai va - anuomet per televizorių nebuvo ką žiūrėti, todėl skaitydavome knygas. Norėčiau, kad ir mano vaikas tą darytų, o ne be saiko spoksotų į televizorių.
- Mūsų laikais galiausiai atsirado „plotai“, kai tėvų nebūdavo namie...
- Tačiau kiek knygų perskaityta iki to laiko! Jau buvo sukauptas bagažas.
Rėžti tiesą
- Į pirmą klausimą atsakei, kad esi nerimtas. Per mūsų pokalbį man susidarė priešingas įspūdis - rimto žmogaus.
- Atsakinėjau į rimtus klausimus. Jei būtume susitarę, kad turiu užsidėti kaukę ir tapti idiotu, būčiau atsakinėjęs „durnai“.
- Su manimi kalbėjai būdamas be kaukės?
- Manau, kad tai parodo mano atsakymai į tavo klausimus.
- (Pauzė.) Dar noriu sužinoti: ar esi romantiškas?
- Taip.
- Emocionalus?
- Žiauriai.
- Užtenka drąsos kalbėti apie jausmus?
- Žiūrint kam. Artimiems žmonėms - taip. Kodėl reikėtų gėdytis savo jausmų?
- Girdėjau, kad esi tiesmukas, gali išrėžti žmogui į akis viską, ką manai.
- Visada taip darau. Ir daug kartų esu nuo to nukentėjęs. Tačiau po tam tikro laiko žmonės, kuriems išrėždavau tiesą į akis, dažnai man padėkodavo ir pasakydavo: „Taip, tu buvai teisus.“ Jei žmogus nedrįsta to pripažinti, viskas. Daug su kuo taip esu nukirtęs ryšius.
- O jei kas nors tau pavaro, nevyniodamas žodžių į vatą?
- Pirmą akimirką susinervinu ir mėginu atsakyti, draskytis, bet vėliau susimąstau: galbūt tas žmogus buvo teisus.
Trumpai
A.Klivečka gimė 1964 metų kovo 9 dieną. Nuo 1980 metų organizuodavo populiarias to meto Vilniaus universiteto diskotekas „Amicus“. 1986 metais grįžęs iš armijos kartu su Liutauru Kontrimu sukūrė grupę „D.A.17“. Dirbo radijo stotyse „Radiocentras“, „Laisvoji banga“, „Ultra vires“, Rytų Lietuvos televizijoje, LTV ir Baltijos televizijoje. Pastaraisiais metais veda televizijos laidą „Sąmokslo teorija“.
