„Svarbiausia – įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“, – sakė vienos vaikų ir suaugusiųjų kartos dievinto „Smaragdo miesto burtininko“ Kaliausė – Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava. Bėgo laikas, vaikai išaugo, o Andrius liko tarsi nepaliestas laiko – tas pats jaunatviškas keistuolis šviesiu žvilgsniu, ypatingu balso tembru.
Jį myli visi. Jo autoriniai koncertai sutraukia jaunimo mases. Po spektaklių jo laukia eilutė merginų su gėlėmis. Jis šypsosi, dėkoja. Grįžta dalyti autografų. Kokia tokio neblėstančio populiarumo priežastis, lydinti kiekvieną jo projektą? Atsakymas paprastas ir kartu platus – jo skleidžiama meilė. „Šiuo metu esu zanūda, – paprieštarauja Andrius. – Tokie laikai...“ Taip ir šnekamės apie šiuos laikus – su jaunatviškai padaužišku gyvsidabrio gyvumo „zanūda“.
Esate „keistuolis“, bardas...
Dėl bardo labai diskutuotina – reikėtų gilintis, kas yra bardas, bet tebūnie. O dėl „keistuolio“... Per šiuos 20 metų išgirdę klausimą mes jau imame lipti sienomis: „Jūs jaučiatės keistuoliai ar ne?“ Žmogus iš karto sustabarėji ir pradedi galvoti – palauk sekundę, ar aš dar toks jaučiuosi, ar ne? (Juokiasi.) Nes, atvirai šnekant, mes niekada tokie labai ir nesijautėme, tiesiog iš principo manėme, kad tais laikais įkurti pirmą privatų teatrą buvo ne tik keista, bet ir, kitų akimis, nenormalu. Už šią pradinę idėją esame kamuojami su kaupu – iki dabar, kai jau garbaus amžiaus...
...kino aktorius...
Taip. Tarp mūsų nėra didelės meilės, bet taip, yra tekę. Kažkiek.
Režisierius, scenarijaus autorius. Kokie šiuo metu jūsų prioritetai?
Žinote, kas labiausiai jaučiuosi – o gal norėčiau jaustis? Rašantis žmogus. Kol kas nelabai turiu kuo didžiuotis, bet... Kad ir keista, aktorystei dėmesio skiriu mažiausiai, tačiau manau, kad gyvenime esu jau pakankamai prisivaidinęs ir dabar aktorystė gali būti truputį ištremta už durų pasiganyti, kad atsipalaiduotų. Kartais būna įtampos valandėlių, kai nelabai žinai, nei ką daryti, nei ką vaidinti – tokius periodus, jau žinau iš praktikos, reikia išlaukti. Režisūros pusė... Nuoširdžiai nežinau, ką šiandien reikėtų rodyti teatre. Puikiai suprantu, kad tai, ką norėčiau daryti, žiūrovai ilgai nežiūrės. Lėkštų komedijų vaidinti nenoriu. Politinių aktualijų taip pat nenoriu. Nežinau, ką daryti, todėl nedarau nieko ir laukiu. Jei protingas žmogus man pasakytų, Andriau, ką tu čia dabar, taigi viskas aišku – daryk tą ir tą, aš sakyčiau – o Dieve, ačiū tau, ir tikrai tuo užsiimčiau.
O jeigu darytumėte, ką norite?
Aš ir darau, ką noriu. Vienintelė mano sritis, kur tikrai darau, ką noriu, – koncertai. Ten darau, ką noriu. Ką noriu – kalbu, ką noriu – dainuoju. (Juokiasi.) Mano koncertai skirtingi – jie nesikartoja. Atvirai kalbant, kaskart nelabai žinau, ką darysiu, – tai priklauso nuo publikos. Dainų branduolys yra, o visa kita... Vienaip būna, kai susirenka jaunimas, kitaip, jei tarp žiūrovų pamatau senyvų žmonių – kartais kokia močiutė pakliūva. Taigi nešiurpinsi jos dainomis negražiais žodžiais! Myliu ir gerbiu savo žiūrovus. Nemanau, kad reikėtų šokiruoti per jėgą ir džiaugtis: „O, kaip visus sukrėčiau! Gerai, diena veltui nenuėjo!“
Kitoje sferoje – rašydamas scenarijus ar kitus kūrinius – taip pat galiu būti laisvas.
Ką rašote?
Ai, nesakysiu, nes dabar nelabai žinau. Reikia baigti vieną scenarijų ir negaliu, nes nesugalvoju kaip – ir jaučiuosi kaltas jaunai režisierei, kuriai esu pasižadėjęs. Užmojai drąsūs, o kaip baigsis, nežinau.
Iš kur kyla noras rašyti?
Iš amžiaus! Nebėra sveikatos labai šokinėti scenoje, žmogus jau ieškai kokio sėslesnio užsiėmimo. (Juokiasi.) Juokauju, atvirkščiai – pradėjau net koncertuose groti stovėdamas, nes pajutau, kad sėdint pasidarė sunku dainuoti. Manau, tai amžiaus bėdos. Groti susirietus nemalonu. Dvi valandas išstovėti scenoje nelengva, bet jausmas malonesnis.
O dainas kaip rašote? Tarkime, „Fėja“ – paklausius susidaro įspūdis, kad rašėte dukrai.
Beveik pataikėte. Būna impulsas, pavyzdžiui, dabar yra keletas dainų, kurias gimdai pusę metų ir nepagimdai. Dažnai būna, guli guli, o kartais užtenka pastebėjimo, frazės, kito žmogaus pokšto, tai tiesiogiai tarsi nesusiję, bet apsisuka ratas ir grįžta daina. Sunkiai man su tais teoriniais išmąstymais – kai tik pradedu mąstyti, iš karto „batai“. (Šelmiškai juokiasi.) Jei tik bandai formuluoti, lenda banalybės.
Banalybės – blogai?
Manau, blogai. Blogai, nes... Tarkime, gyvenime sutinki žmogų, jis protingas, bet matai, kad visus daiktus susidėliojęs į lentynėles... Jis apsiskaitęs – tai baisiausia! Su juo nepasiginčysi apie politiką – jis viską žino. Bet tai, ką jis sako, jau esi girdėjęs, matęs, laikraštinės frazės... Nuobodu. Man įdomiau bendrauti su kokiu nors gaivalu, kuris galbūt vieną knygą gyvenime perskaitė, bet jo pasaulio matymas ir suvokimas savitas. Jis konkrečiai vertina, galvoja – su keiksmais, riksmais, bet originaliai.
Bet tokiais laikais daryti, kas patinka, – jau didelis džiaugsmas. Daug kas daro tai, kas nepatinka, bet neša pinigus...
Taip, pinigai svarbu. Kažkas taikliai yra pasakęs: „Pinigai yra niekis. Kai jų turi.“ (Juokiasi.) Pats tai perėjau – jei esi valingas ir stiprus, gali susiimti ir daryti, kas nepatinka. Tik klausimas, kiek tas laikotarpis truks. Mane tai veikia blogai: tampu nervingas, nelaimingas, iš karto kenčia aplinka, šeima... Tampi nepakantus, o nepakantumui ribų nėra. Jis gali liesti globalius dalykus arba niekingas smulkmenas, po kurių sėdi ir galvoji – Dieve mano, kokia gėda, juk iš esmės tai nieko nekeičia. Todėl reikia jausti, kada nustoti daryti, kas tau nepatinka. Jau daugiau kaip metus taip ir darau. Dažnai žmonės sutrinka ir svarsto, kas man atsitiko, kodėl taip elgiuosi, bet šiuo atveju tai yra truputį savęs gelbėjimas. Kai žmogui blogai, jis gelbstisi visomis įmanomomis priemonėmis, bet tai toli gražu nereiškia, kad bus suprastas, kad visiems įtiks ir patiks.
Sakėte, su kinu abipusės meilės nepuoselėjate?
Taip susiklostė gyvenimas, matyt, lietuviškam kinui manęs nereikėjo. Šiais laikais režisierius filmą kuria sau, jam reikia tam tikro žmogaus. Ir įsižeisti negavus vaidmens būtų kvaila. Teatras žymiai paslankesnis ir gyvas: teatre nesėkmės ištaisomos, o kine jų lieka – nutikusi nesėkmė tam žmogui gali gadinti gyvenimą. Teatre mes, jei matome, kad premjera neina, atsiprašome žiūrovų ir nukeliame, jos nerodome, kol nėra gerai.
Koks spektaklis jums artimiausias?
Spektaklis yra gyvas organizmas – tarsi retos rūšies gyvūnas, kurį reikia saugoti, prižiūrėti, neperlenkti lazdos. Jis turi būti vaidinamas, bet negali būti pervaidinamas. Pervaidintas praranda žavesį, gyvybę, kvėpavimą ir iš mielo tampa atgrasus. Tokių nesinori net prisiminti. Visada mieliausi paskutiniai spektakliai, jie yra gyviausi, turima paskutinės patirties. Šiandien – abu mano režisuoti – „Pinokio kronikos“ ir „Penktas veiksmas“. Juos branginu ir manau, kad jie turi teisę gyventi.
O „Brėmeno muzikantai“?
Būkime atviri – esame toli gražu nebe jaunuoliai... Kaip yra pasakęs Juozas Miltinis, kai jaunas žmogus vaidina seną – tai yra kūryba, kai senas žmogus – jauną, jau iškrypimo forma. Man šie žodžiai atvirai kirto per smegenis, nelabai jaukiai jaučiuosi vaidindamas Petuchauską. Žiūrovai priima, o artistas jau jaučiasi nejaukiai. Kaip išsisukti? Nežinau...
Bet žiūrovai šį spektaklį itin mėgsta, visada gaunate gėlių, dalijate autografus...
Kaip kada, kaip kada. Be abejo, pasitaiko, bet kartais jie praeina ramiai! (Juokiasi.) Gėlės – dvasinė žiūrovo satisfakcija. Žmonės atėjo, žiūrėjo, jiems patiko, ir gėlės yra jų dėkingumo ženklas, kurį privalai priimti.
Bet gėlių jie iš anksto atsinešė?
(Pauzė.) Tai gerai, vadinasi, jie jau iš anksto žinojo, kad spektaklis patiks! (Juokiasi.) Jie jau buvo numatę sau šventę. Vadinasi, mes padarėme teisingai.
Gatvėje jus pažįsta, kalbina?
Ne. Mūsų žiūrovai mieli ir kultūringi. Jei atpažįsta, praeina – „nemačiau“. Priklausau kategorijai artistų, kurie nulipa nuo scenos ir paskui jų nelabai kas pažįsta. Tuo, atvirai kalbant, net truputį didžiuojuosi. Nes tas šleifas neturi vilktis – viena, ką darome scenoje, ekrane, o gyvenime esi visai kitas žmogus...
Koks žmogus gyvenime yra Andrius Kaniava?
Velnias žino. Dabar tapau truputį zanūda. Neaišku, ką veikti, ką daryti, o kai ko nors nesuprantu... Mano charakteris šuniškas – kai šuo ko nors nesupranta, tampa piktas, puola ir loja, nes jam nejauku. Taip ir aš tampu nesukalbamas.
Kas dėl to labiausiai nukenčia?
Šeima, be abejo. Artimiausi žmonės visada kenčia ir dėl to labai nemalonu. Gali sau prisižadėti, tačiau mūsų profesijos atstovai – nuotaikų žmonės, ir čia jau tavo paties garbės reikalas, kaip tas nuotaikas valdai. O kartais nepavyksta. Ačiū Dievui, nedažnai.
Bet jūsų šeima – stabili...
Taip, šį mėnesį švęsime dvidešimtmetį. Su žmona vienas kitą labai palaikome ir suprantame. Gal dėl to kartu tiek metų ir esame. Vaikai jau paauginti – tik mažasis Motiejus dar kartais mėgsta pabūti mažas. (Šypsosi.)
Kas jums svarbiausia auginant vaikus?
Nežinau, kaip pasiseks, bet nepriklausomai nuo to, ką jie veiks gyvenime – šiuo klausimu esu tolerantiškas tėvas, – svarbiausia, kad tai, ką jie darys, jiems patiktų. Neduok Dieve, įsikinkys į kokią veiklą ir kankinsis... Mano didžiausias siekis – kad jiems pavyktų.
Ir apskritai kai pajuntu, kad grimstu į depresiją, pradedu galvoti – vaikai sveiki, viskas gerai, vadinasi, viskas gerai. O jei kas nors truputį nepavyko, kas nors truputį sugadino tau gyvenimą – ne didžiausia problema. Susirandi gražią mintį, kuri tau padeda išgyventi tą dieną ir nepasišiukšlinti. Man labai svarbu, kad šuo sveikas ir linksmas, mano arklys sveikas ir laimingas. Ir tai, patikėkite, labai daug...
