Į didelę knygą sugulė Adomo Jacovskio trisdešimties metų kūryba. Tiek įvairi, nenuspėjama scenoje – padiktuota spektaklio literatūros, muzikos garsų, gausaus kartu dirbančio kolektyvo ir labai asmeniška tapyba. Ji tarsi gaivaus oro gurkšnis, kaip sako pats kūrėjas, „nesuskaičiuojamų scenovaizdžių fone“.
Nors A. Jacovskio sukurti scenovaizdžiai Lietuvos ar užsienio publikai teatro scenoje blyksteli tik kelioms valandoms – dalies spektaklių jau nebėra: jie išlikę tik atmintyje, su jais susipažinti galima albume „Adomas Jacovskis“.
Tapybos paroda šiuo metu veikia Lietuvos aido galerijoje, dalis šių darbų taip pat sugulė į leidinį.
„Žinot, atiduodu pirmenybę tapybai, o dirbu daugiau teatre. Norėčiau, kad būtų atvirkščiai“, – prisipažįsta A. Jacovskis.
Kaip viename žmoguje sugyvena tapytojas ir scenografas, A. Jacovskis sako, kad tai – atskiros sritys. Tapant pavyksta atsiriboti nuo scenos ir perskaitytų pjesių.
„Absoliučiai pavyksta. Ir tapyba nieko bendra neturi su teatru. Tiesiog tapau, ką noriu tapyti ir apie teatrą tuo metu negalvoju“, – tikina menininkas.
Bandęs skaičiuoti scenai sukurtus didelius darbus kūrėjas prisiminė 70: įvairiose scenose, su įvairiais režisieriais – Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, pastarąjį dešimtmetį – Rimu Tuminu.
„Visada traukia prie talentų, prie didelių žmonių. Ne visada, kad tau padėtų ar išgelbėtų, bet kad nustebintų. Taip ir būna, kad jis [A. Jacovskis – lrt.lt] sugeba nustebinti. Jis mane nustebino savo estetika, paprastumu, [...] savo spalvingumu“, – sako R. Tuminas, režisierius.
Naujausias A. Jacovskio darbas scenai laukia Maskvoje (Rusija), Vachtangovo teatre su R. Tuminu „Dėdėje Vanioje“.
Premjera numatoma gegužę.
Aistė Mažutytė, LTV „Panorama“
