Ar Ministras spaudžia teismą?
Kodėl apie tai prakalbau? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – kalbėti šia tema mane išprovokavo garbusis socialdemokratas Juozas Bernatonis. Taip, taip, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, praeitą savaitę pareiškęs, kad teisėsaugos pareigūnai galimai neteisėtai kratė korupcijos nusikaltimais įtariamus Seimo narius. Aš, priešingai nei ministras, esu ne teisininkas, tačiau matau keletą akivaizdžių dalykų.
Lietuvoje teisę aiškina ir teisingumą vykdo teismai. Teismai sprendžia, kokias operatyvines priemones, įskaitant sekimą, pasiklausymą, kratas, gali atlikti pareigūnai, jei tiria galimą nusikaltimą. Viešai skelbta, kad neseniai pas politikus atliktos kratos buvo sankcionuotos teismo. Reiškia, teismas nustatė, kad jos yra teisėtos dar prieš jas atliekant. Savo sprendimu leisti kratas ir kitus operatyvinius veiksmus teismas aiškiai suformavo nuostatą, kad šie veiksmai nepatenka į teisinės neliečiamybės apimtį. Ministro J. Bernatonio tai neįtikina. Jis, būdamas politiku, leidžia sau kelti klausimus dėl teismo sprendimo pagrįstumo. Ar tai nėra signalas tolesniems analogiškas bylas nagrinėsiantiems teismams? Ar tai – ne spaudimas? Nedidelė prevencija, jei neduok die, teisėsaugos pareigūnai nenurimtų ir toliau iš dešinės į kairę raustų antikorupcinę vagą? Teisingumo ministras labai sąmoningai teismui pasako STOP. Ką nori pridengti J. Bernatonis? Teisinėje valstybėje niekas nėra aukščiau už teisę. Net Teisingumo ministro nuomonė.
Nėra lygesnių prieš įstatymą
Grįžkime prie teisinės neliečiamybės. Taip, ji turi gilias tradicijas. Taip, ne veltui buvo imtasi saugoti politikų galimybę atvirai ir nebaudžiamai kalbėti. Juk dažnai iškyla grėsmė, kad tas, kurio balsas stipresnis, gali paminti silpnesnį. Kad taip nenutiktų ir buvo sugalvota teisinė neliečiamybė. Imunitetas reikalingas, kad kitokia nuomonė būtų girdima, kad nebūtų bandymų teisinėmis priemonės daryti neleistiną spaudimą tautos atstovams. Bet slėpti nusikaltimus po teisinės neliečiamybės uždanga, švelniai tariant, yra nepadoru.
Rusijoje, Azerbaidžane, Italijoje labai griežtai paisoma parlamentarų ir kitų pareigūnų teisinės neliečiamybės. Nesu tikras, ar tai būtent tos šalys, į kurias turėtume lygiuotis politinės korupcijos prevencijos srityje. Pažiūrėkim kad ir į Vokietiją. Taip, ten taip pat galioja politikų imunitetas. Bet Bundestago nariai, prasidedant kadencijai, laikosi tradicijos kolektyviai atsisakyti imuniteto visuose su kriminaline veikla susijusiuose tyrimuose ar procedūrose, išskyrus tuos, kurie susiję su žodžio laisve. Tai suprantama – politikas turi turėti gana plačias žodžio laisvės ribas ir nebijoti būti traukiamas teisinėn atsakomybėn dėl kiekvieno ištarto žodžio.
Kas kita yra į baudžiamosios teisės rėmus papuolantys nusikaltimų tyrimai. Čia teisinė neliečiamybė negali galioti, ypač todėl, nes politikai turėtų laikytis aukščiausių elgesio standartų. Vokietijos politikai labai aiškiai pademonstruoja savo rinkėjams – mes skaidrūs, mes neturime, ko slėpti. Kodėl taip negalėtų būti čia, Lietuvoje? Net jei esi garbus Seimo narys, turi lygiai taip pat, kaip ir visi piliečiai, atsakyti prieš įstatymą, jei padarei nusikaltimą. O jei esi „švarus“ – tai kam tau ta teisinė neliečiamybė? Nėra lygesnių už lygius prieš įstatymą.
Ar galime apsieiti be imuniteto?
Turime daugybę skandalų, į kuriuos įsivelia Seimo nariai. Prokurorai eile rikiuojasi prie Seimo durų su prašymais naikinti vieno ar kito imunitetą. Seimas kartais leidžia, kartais – ne, priklausomai nuo po kiliminių susitarimų. Seimas, kuris turi būti tautos balso atstovybe, dabar yra institucija, su antru mažiausiu pasitikėjimo visuomenėje reitingu (dar mažiau žmonės pasitiki partijomis...). Nebaudžiamumas, galimybė slėptis po mandatu yra tai, kas piktina žmones ir verčia nepasitikėti. Tai gal laikas keisti situaciją?
Teisinėje valstybėje, kokia, tikiu, Lietuva ir yra, jokie tyrimai nepradedami be pagrindo. Niekas nenuteisiamas, jei tai neįrodoma, remiantis įstatymų numatytomis procedūromis. Pasitikėkime teisėsaugos pareigūnais, leiskime jiems netrukdomai daryti savo darbą. Pritaikykime Vokietijos patirtį, kur Bundestago kadencijos pradžioje parlamentarų priimamas sprendimas atsisakyti teisinės neliečiamybės, išskyrus pasisakymo laisvės atvejus, kad nebūtų trikdoma parlamentinė veikla.
Kad to pasiektume, aktyvių veiksmų turėtų imtis politinės partijos. Kreipsiuosi į parlamentinių partijų lyderius su raginimu ruoštis tokiems sprendimams, nes jau laikas. Geriausius kelius, kaip atsisakyti perteklinės mandato teikiamos apsaugos, turėtų nurodyti teisininkai. Viena aišku, yra galimybių, tik reikia parlamento narių valios.
Štai čia ir iškyla ta didžioji kliūtis. O tai kaip bus, jei neliks imuniteto? Prokurorams nebereikės prašyti Seimo malonės traukti atsakomybėn kaltuosius. O varge, kas tada bus? Kaip nukentės demokratija! Kaip Tautos išrinktieji nebegalės nevaržomai elgtis! Ar tikrai? O gal kaip tik suvokimas, kad mandatas tavęs „nedengia“, privers gerai pagalvoti prieš nelegaliai kažką susitariant ar prieš paimant pinigų prigrūstą dėželę?
