Vos už keleto dienų Lietuvoje koncertuosiantis smuikininkas Aleksandras Gilmanas – pasaulinio garso smuiko žvaigždė, dėl intensyvaus koncertinio grafiko daugiau laiko praleidžiantis gastrolėse negu namuose Šveicarijoje, sutiko duoti išskirtinį interviu Lietuvos publikai ir atskleisti savo muzikinio kelio paslaptis.
Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į muziką?
Esu kilęs iš muzikantų šeimos, mano tėvas smuikininkas, tad aš jau nuo mažų dienų turėjau galimybę stebėti, kaip jis groja. Noras groti smuiku susiformavo labai natūraliai – norėjau būti panašus į savo tėvą, todėl niekieno neverčiamas pradėjau smuikuoti nuo šešerių metų. Vėliau baigiau bakalauro studijas Kiolno muzikos akademijoje, magistrantūros studijas Ciuricho muzikos universitete, kur mano dėstytojas buvo garsus smuiko profesorius Zakharas Bronas. Džiaugiuosi, kad turėjau ir vis dar tebeturiu galimybę mokytis iš jo, jis be jokios abejonės, smarkiai prisidėjo prie mano, kaip smuikininko formavimosi. Apskritai, kiekvieno muzikanto gyvenime ne mažiau negu talentą, svarbu turėti gerą mokytoją, būti žingeidžiu, domėtis muzikos pasauliu, klausyti daug įrašų ir be galo mylėti muziką. Nuo meilės muzikai ir prasideda atlikėjo kelias.
Kuo smuikas kaip instrumentas Jums toks ypatingas?
Na, kiekvienas muzikantas labiausiai myli savo instrumentą. Smuikas, mano nuomone, nuo kitų instrumentų skiriasi tuo, jog suteikia atlikėjui dideles galimybes išgauti skambesio įvairovę, skirtingas spalvas ir, žinoma, grožį. Smuiko garsas mane tiesiog užburia, tikriausiai todėl, man jis toks ypatingas. Tačiau, be jokios abejonės, man patinka ir kiti instrumentai, ypač fortepijonas.
Grojate retu, 1761 m. pagamintu Guadagnini smuiku, papasakokite, ką muzikui reiškia prisiliesti prie tokio smuiko.
Groti istoriniu, didžiojo italų meistro smuiku yra kiekvieno smuikininko svajonė ir laimė. Prieš kelis šimtmečius pagaminti smuikai dėl savo ypatingo garso šiandien yra vertinami milijoninėmis sumomis ir tik vienetai gauna galimybę jais groti. Mano smuikas yra vienas geriausių Guadagnini šeimos pagamintų smuikų. Nors prieš tai aš grojau kelis kartus brangesniu A. Stradivarijaus smuiku, pagamintu 1684 m., galiu drąsiai teigti, kad dabartinis Guadagnini smuikas man patinka daug labiau. Jis išsiskiria savo kokybe, grojimui suteikia dar daugiau ryškumo ir individualumo. Tikras profesionalas su šiuo smuiku gali sukurti stebuklus. Šis smuikas yra tiesiog sukurtas man.
Jūs grojate pačiose garsiausiose pasaulio koncertų salėse – Berlyno filharmonijoje, Kiolno filharmonijoje, Gasteig salėje Miunchene ir daugelyje kitų, ar matote skirtumą tarp publikos kiekvienoje šalyje?
Labai sunku lyginti įvairių šalių publiką, tačiau mane vis labiau liūdina tendencija, kad beveik kiekvienoje šalyje mažėja jaunųjų klausytojų auditorija. Todėl pats sau iškėliau tikslą stengtis į koncertų sales pritraukti kuo daugiau jaunimo. Tėvai neturėtų pamiršti nuvesti savo vaikus į klasikinės muzikos koncertus. Juk kultūra yra viena iš fundamentaliųjų žmonijos vertybių.
Ką galite pasakyti apie klasikinės muzikos situaciją? Ar ji tokia pati, kaip pavyzdžiui dvidešimto amžiaus pradžioje? Ar šiuolaikiniai atlikėjai vadovaujasi tokiomis pat vertybėmis?
Žinoma, šiandien mes gyvename visiškai kitame pasaulyje. Dvidešimto amžiaus pradžioje klasikinė muzika išgyveno savo epogėjų, ji buvo visur. Tačiau šiandien, deja, klasikinė muzika nebėra tokia populiari. Politika, finansavimas, didelė konkurencija, gyvenimo tempas ir pasikeitusios vertybės viską apvertė aukštyn kojomis, tačiau aš tikiu, jog žmonės supras kultūros ir muzikos reikšmę ir vieną dieną sugrįš prie tikrųjų vertybių bei tikrosios muzikos. O pasaulinio pripažinimo siekiančiam šiuolaikiniam atlikėjui nepakanka tik gerai groti, ne mažiau svarbu turėti gerus ir įtakingus vadybininkus arba pačiam turėti vadybos sugebėjimų. Esant tokiai didelei konkurencijai, dažnai užmirštama pati muzika.
Ar klausotės kitų smuikininkų įrašų, ar yra tokių, kurie Jums patinka?
O taip, žinoma, klausausi labai daug įrašų ir ne tik senųjų smuikininkų, bet ir šiandienos atlikėjų.
Man įrašų klausymas labai svarbus savęs tobulinimui, akiračio plėtimui. Manau šis procesas labai svarbus kiekvienam profesionaliam atlikėjui. O jeigu kalbėsime apie geriausius smuikininkus, tai, žinoma, J. Heifetzas yra mano mylimiausias atlikėjas, tačiau su dideliu malonumu klausausi ir kitų, pavyzdžiui P. Zuckermano, I. Perlmano ar V. Repino.
Papasakokite, kaip susipažinote su pianistu Kasparu Uinsku?
Vieną dieną sulaukiau iš jo skambučio ir pasiūlymo atvykti į „Naujosios muzikų kartos“ vasaros festivalį. Mano nuomone, tai, ką daro šie žmonės yra nepaprastai svarbu, jie dirba išties sunkiai dėdami dideles pastangas tam, kad pritrauktų į koncertų sales kuo daugiau žmonių, ypatingai, jaunimo. Manau, tai patys teisingiausi žingsniai, kurių reikia imtis siekiant išsaugoti klasikinę muziką. Labai laukiu pasirodymo su Kasparu, kuris yra puikus pianistas bei šios organizacijos įkūrėjas.
Lietuvoje atliksite labai įvairią programą, papasakokite daugiau apie ją.
Pagrindinė šios programos idėja yra sujungti virtuozinius, publiką užvedančius kūrinius su geriausiais kada nors smuiko ir fortepijono repertuare parašytais kūriniais. Pirmoji J. Brahmso sonata ir L. Van Beethoveno Pavasario sonata tikriausiai yra gražiausi kūriniai smuiko ir fortepijono repertuare. Tai bus rimtoji programos dalis, kurią mes su Kasparu „nuspalvinsime“ dviem virtuoziniais kūriniais. Tikiuosi, kad publiką sužavės programa ir mūsų pasirodymas. Man pačiam iš šio repertuaro labiausiai patinka F. Waxmano „Fantazija Karmen tema“, kurią aš kaip tik vos prieš keletą savaičių įrašiau kartu su Keiptauno filharmonijos orkestru Pietų Afrikoje.
Ko dar gali tikėtis Lietuvos publika?
Kasparas yra puikus pianistas, kuris jau pasirodė Berlyno filharmonijoje, Londono Wigmore Hall bei kitose salėse, studijavo Niujorko Juilliard muzikos mokykloje. Jau šie faktai pasako, kad atlikėjas aukščiausio lygio. Aš taip pat pažadu palaikyti šį lygį ir sukurti neužmirštamą klasikinės muzikos šventę Lietuvos publikai!
