Šį rudenį aštuoniasdešimtmetį švęsiantį keliolikos knygų autorių žurnalistą Algimatą Čekuolį didelė dalis Lietuvos televizijos žiūrovų pažįsta iš laidos „Popietė su Algimantu Čekuoliu“, bet tik nedaugelis žiūrovų žino, kad prie ekrano įvairaus amžiaus publiką įdomiomis istorijomis prikaustantis laidos vedėjas gyvenimiškos patirties sėmėsi ne tik ilgus metus dirbdamas Kanadoje, Madride ir Kuboje, bet ir yra išbandęs jūreivio amatą žvejybos laivuose.
Šių metų vasarį A. Čekuolio išleista knyga intriguojančiu pavadinimu „Šešios progos numirti“ ne tik sulaukė didelio pasisekimo, bet ir išgąsdino rašytojo gerbėjus, kad daugiau knygų nebebus. Bet žurnalistas ir toliau miklina plunksną...
Jau tampa tradicija, kad per metus išleidžiate po knygą. Ar planuoja ją tęsti ir kitąmet?
Manau, kad šis žanras – enciklopedinės publicistikos, jau išsiėmė. Beje, šį terminą „nukaliau“ pats pasiderinęs su kalbininkais ir manau, kad jis puikiai atitinka knygų turinį. Trys panašios knygos, mano supratimu, išsemia skaitytojų dėmesį. Praėjusioje knygų mugėje buvo didelis susidomėjimas mano knyga, bet nenoriu, kad būtų kas nors pakartota.
Kur gali būti toliau nueita, jei paskutinėje knygoje kalbama apie autoriaus mirtį? Didžiausias rašytojo priešas yra ne kiti rašytojai – konkurentai, ne tai, kad Čechovas geresnes apysakas rašė, o Tolstojus – geresnius romanus, didžiausias rašytojo konkurentas yra jis pats. Jei kita autoriaus knyga bus blogesnė nei prieš tai buvusi – rašytojo reputacija skaitytojų akyse kris. Kokie gali būti projektai po mirties? Ilgai kamavausi ir net galvojau apie žurnalą, bet supratau, kad yra tema, kuri gali permušti mirties temą. Ne, tai ne meilė. Mirties temą pramuša tik humoras. Vadinsis knyga „Kronika ir šypsenos“ ir, jei nepakeisiu nuomonės, knyga turės paantraštę „Iš kelionių vadovo užrašų“. Ši knyga turėtų pasirodyti 2012-ųjų metų vasario mėnesį.
Kai buvo išleista knyga „Šešios progos numirti“, nuoširdžiai sakiau, kad daugiau tokių knygų nerašysiu, bet mano nuomone, žmonės, kurie nebuvo mano bičiuliai ar šeimos nariai ir neturėjo jokių kitų interesų, tiesiog tuo domėjosi.
Skaitant jūsų knygas, taip ir girdi iš televizijos ekrano kalbantį Čekuolį. Ar ilgai tenka derėtis su knygų redaktoriais, kad pavyktų išsaugoti tokį autentišką stilių?
Nė kiek, nes redaktoriai puikiai žino – savo stiliaus taisyti neleisiu. Ne pirmą kartą man sakoma, kad skaitytojas tarsi girdi mane kalbantį. Gal taip ir gerai – atsiranda artumas, ryšys su skaitytoju. Į rankas knygą paima tie, kurie matė mano laidas, arba tie, kurie nematė, tad perkaitę knygą pasižiūrės. Nereikia maskuotis, jau seniai gyvenime neturiu ko slėpti, tad kodėl slėpti savo stilių, jeigu jis jau seniai susiformavo?
Jūsų laidas žiūri ne tik brandaus amžiaus žiūrovai, bet ir daug jaunų žmonių. Kaip manote, kas jums padeda pelnyti šios auditorijos dėmesį?
Žiūri ne tik intelektualai ir jaunimas, bet vaikai ir senutės. Atsakymas labai paprastas: nėra tokių sudėtingų problemų gyvenime, kurių nebūtų nebūtų galima išnarplioti ir pateikti paprastais žodžiais. Laidose naudoju tokį slaptą triuką: pasakęs žodį „kompromisas“, po kablelio patikslinu, kad tai dviejų pusių susitarimas darant nuolaidas. Nenoriu, kad žiūrovas, nesupratęs žodžio „kompromisas“, jaustųsi nejaukiai. Visuomet planuodamas būsimą laidą pagalvoju, ar tetai Domicelei, gyvenančiai kokiame nors Lietuvos kaime, tai bus įdomu.
Pavyzdžiui, paskutinėje šio sezono laidoje kalbėsiu apie genetiką. Šia tema pats labai domiuosi, nes genų mes juk nematėme, o mokslininkai juos jau karpo ir jungia, o planuodamas antrąją laidos temą pagalvojau, kad tetai Domicelei labai patiktų sužinoti ką nors naujo apie deimantus. Ar daug žmonių gali atsakyti į klausimą, kur ir kaip atsiskleidžia visas jų kruvinumas ir nuo kada jie tapo brangūs. Kolonizatoriai šiuos stikliukus gabeno karaliams, kurie jais puošėsi, o juk deimantas tėra anglies darinys. Daugelis daiktų objektyvios vertės neturi, o jų vertė yra ta, kurią mes jiems suteikiame.
Ar kiekviena laida savo tema jums pačiam yra tam tikras iššūkis?
Taip, kiekvieną kartą išgyvenu nuostabą, kad man pavyko tai padaryti. Kad ir ta paskutinė tema apie genetiką: abejojau, ar pavyks susidoroti, bet kai pradėjau domėtis, atradau daug įdomių dalykų, o visi su šia tema susiję blogumai dažniausiai tėra tik žmonių galvose: bijoma, kad bus išaugintas dramblio dydžio katinas. Teoriškai galima aštuonkojo geno dalį įsodinti į kiaulės geno dalį ir taip išauginti kiaulę su šimtu kumpių ir net nesijaustų aštuonkojo skonio. Šiurpu? Būtent šis šiurpas ir didžiausias pažangos priešas. Yra išvestas toks agurkas – 60 tūkst. kartų saldesnis už cukrų ir neturi jokio nemalonaus skonio kaip sacharinas ir kiti saldikliai, bet jau dešimt metų šis išradimas nepatentuojamas, nes bijoma, kas bus, jei nuo tokio produkto ims žmonėms dygti uodegos?
Dažnai laidoje gvildenate ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui aktualias temas, o kai kalbate apie kokias nors itin žymias asmenybes – diktatorius, monarchus, atrodo tarsi pažįstate juos asmeniškai. Kur slypi paslaptis?
Man teko 18 metų dirbti užsienyje ir kurį laiką buvau „Novosti“ korespondentas. Tai nesusiję su kokiomis nors slaptomis užduotimis, kaip kas nors kartais mėgsta sakyti, tiesiog naujienų agentūrai „Novosti“ kažkas irgi turėjo rašyti straipsnius. Mano koziriai šioje situacijoje buvo nelauktai geri: puikiai mokėjau rusų kalbą, sekėsi rašyti ir per vienuolika darbo metų niekur nepabėgau, o ko daugiau reikia? Žinoma, anuo metu beveik pusė diplomatų dirbo slaptą darbą. Per tuos aštuoniolika metų teko susitikti su tokiais žmonėmis kaip karalienė Elžbieta II, jos sutuoktinis Edinburgo princas, du kartus teko Kanadoje dalyvauti Britų sandraugos konferencijose, kur paprastai susirenka visų valstybių galvos, net iš tokių egzotiškų šalių kaip Singapūras ir kt.
Niekada televizijos ekrane nesu pasakęs, kad žmogų pažįstu jeigu aš jo iš tiesų nepažįstu, bet žinoma, galima pacituoti žmogų: Vladimiro Putino gyvo nesu matęs, bet iš jo pareiškimų galima tokią mozaiką sudėti... Neseniai rašiau apie galimą V. Putino konfliktą su D. Medvedevu ir prisiminiau vieną citatą: kai šis tapo prezidentu, V. Putino vienas žurnalistas paklausė, ar jis, kaip valstybės tarnautojas, pakabins D. Medvedevo paveikslą savo kabinete, o V. Putinas atšovė: „Nematau reikalo“. Tai rodo, kad V. Putino požiūris į dabartinį šalies vadovą – kaip į sūnėną, o kartu atskleidžia ir pačią situaciją.
Ar yra temų, kurių savo laidose atsisakote?
Neimu labai ginčytinų temų. Pagrindinė laidų tematika yra pasaulis, žinoma, ir Lietuva kaip jo dalis. Jeigu tai informatyvu, tai viena naujiena veda prie kitos, viskas kartu prie išvados. Mano pomėgis šiame darbe – sprogdinti mitus. Tokią medžiagą surasti nelengva, bet žmonės nėra labai gerai informuoti, juo labiau, jei perkaito kokią vieną knygą, tai mano, kad ta tema žino viską.
Ar esate sulaukęs kontroversiškų savo laidos vertinimų?
Ne, esu sulaukęs negražių: „Na kaip man nusibodo tas senis, kuris ekrane ryja seiles“, man rodos, aš taip nesielgiu, bet patarimas tokiam žiūrovui būtų nežiūrėti. Kartą padariau klaidą: laidoje pasakiau, kad Vladislovas už Maskvos gynimą gavo Tarybų sąjungos didvyrio žvaigždutę, o pasirodo, jis gavo Raudonosios armijos ordiną, tai vienas naujienų portalas apie tai išspausdino didelį straipsnį. O, šiaip kalbant apie komentarus, tai labai stengiuosi jų neskaityti. Girdėjau, kad jau yra 12 tūkst. Čekuolio draugų vieno socialinio tinklo internetinėje bendruomenėje, bet elektroninėje erdvėje su jais nebendrauju, kad nesigraudinčiau ir nesužvaigždėčiau. Vertinu atsiliepimus žmonių, kurių nuomonę gerbiu ir kurie supranta mano darbą. Labai mėgstu susitikimus su skaitytojais ir žiūrovais gyvai.
O pats televiziją žiūrite?
Dažniausiai žiūriu CNN ir BBC kanalus, kartais Rusijos televizijas, žinoma, surandu laiko ir lietuviškai „Panoramai“, o kai viskas pabosta, tai įsipilu viskio, patogiai įsitaisau žmonos man nupirktame krėsle ir žiūriu „History“ kanalą. Ypač mėgstu žiūrėti tuos dokumentinius filmus, kurie pasakoja apie man gerai žinomus įvykius, ar tuos įvykius, kurių liudininku pačiam teko būti.
