Lietuvos tautinis olimpinis komitetas dar šių metų pradžioje tikėjosi, kad Londono olimpiadoje dalyvaus net 85 sportininkai. Būtų pasiektas rekordas, tačiau konkurencija išaugo, padidėjo normatyvai, todėl Londone jų dalyvaus 62.
Kiek laimėsime medalių? Įdomu, kad iš 62 Lietuvos olimpiečių šeši savo kolekcijose jau turi olimpinių medalių. Tai disko metikas Virgilijus Alekna, šaulė Daina Gudzinevičiūtė, buriuotoja Gintarė Scheidt, lengvaatletė Austra Skujytė ir krepšininkai Šarūnas Jasikevičius bei Darius Songaila. Tikimasi, kad Londone dėl medalių kovos 7 sportininkai. Drąsiausi prognozuotojai tikisi, kad Lietuva iškovos 5 medalius, pesimistai – vieną.
Tikrai save apgaudinėja sakantieji, kad svarbiausia yra olimpiadoje dalyvauti, o ne laimėti. Štai šiuolaikinių olimpinių žaidynių šūkio „Citius, Altius, Fortius“ (Greičiau, aukščiau, stipriau) autorius prancūzas dominikonų vienuolis Louis Ramy Henri Dinon (1840–1900 m.) irgi galvojo ne apie flegmatikų iš viso pasaulio sąskrydį, o tik apie pergalių siekimą. Jas pasiekti darosi vis sunkiau, rekordai, regis, artėja prie žmogaus galimybių ribų. Sportininkai stengiasi siekti naujų rekordų, todėl kartais susigundo panaudoti dopingą, t.y. stimuliuojančias medžiagas. Šį kartą dėl dopingo vartojimo Lietuva prarado net tris pretendentus į olimpinius medalius – sunkumų kilnotoją, dviratininkę bei prieš dvejus metus diskvalifikuotą maratono bėgikę.
Dopingas Europoje pradėtas naudoti XVI a., tiesa, jis buvo skirtas ne žmonėms, bet lenktyniniams arkliams stimuliuoti. Labai greitai buvo priimti įstatymai, baudžiantys tokias apgaules. Pirmasis vartojęs dopingą sportininkas oficialiai užregistruotas 1865 m. Amsterdame per plaukimo varžybas. Po metų dėl dopingo vartojimo vienas sportininkas mirė, tačiau profesionalai stimuliuojančias medžiagas ėmė vartoti labai plačiai, o praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje jais pasekė ir sportininkai mėgėjai. Manoma, kad tik dėl dopingo vartojimo pasaulinėse varžybose nuolat tarp pirmaujančiųjų būdavo ir Vokietijos Demokratinės Respublikos sportininkai. Pavyzdžiui, neseniai vokietė Brigitte Berendok parašė knygą, kaip dopingas buvo naudojamas VDR. Beje, tarp vartojusiųjų dopingą paminėtas ir disko metikas Juergenas Schultas, 1986-aisiais pasiekęs iki šiol nepagerintą rekordą – 74,08 m. Šiam sportininkui tada pavyko išvengti dopingo kontrolės. Tik nuo 1990-ųjų tikrinami visi olimpinių medalių prizininkai. Beje, antrasis J.Schulto geriausias rezultatas tėra 70,06 m.
Virgilijus Alekna 2001-aisiais Kaune pasiekė antrą rezultatą planetoje – 73,88 m, prie kurio dar niekam nepavyko priartėti. Gal pasiekta žmogus galimybių riba? Galbūt. Tačiau V.Alekna per treniruotes yra kelis kartus diską švystelėjęs toliau nei 76 m. Taigi daug lemia psichologiniai veiksniai. Juk mokslininkai teigia, kad žmogus geriausiu atveju teišnaudoja iki 50 proc. visų savo galimybių. Jos pastebimos esant kritinėms situacijoms. Štai Rusijos kūno kultūros instituto Sporto medicinos ir biologijos skyriaus mokslininkė Tamara Abramova mano, kad, nors ir ne keliais kartais, bet gerinti įvairius rekordus vis dar įmanoma. Pavyzdžiui, ji tyrinėjo konkretų atvejį, kai nuo užpuolikų sprukusi moteris 100 metrų nubėgo kaip pasaulio rekordininkė. Mokslininkė daro išvadą, kad rekordams siekti mes kol kas naudojame tik savo kūną, bet ne smegenis – psichiniai resursai rengiant sportininkus dar toli gražu neišnaudoti.
Deja, jie gal ir nebus naudojami, nes mokslininkai jau ieško galimybių, kaip auginant sportininkus pasinaudoti DNR tyrimais, t.y. vadinamuoju genų dopingu. Jeigu taip nutiktų, labai tikėtina, kad ateityje būtų rengiamos dvejos olimpinės žaidynės – vienose dalyvautų paprasti žmonės, o kitose – antžmogiai. Tačiau per artimiausias dvi savaites džiaukimės vis dar kontroliuojamu sportu, kuriame varžosi tikri žmonės.
Albinas ČAPLIKAS
