Sakoma, kad „Gyva būtybė yra savotiškoji paveldimoji formulė, panardinta į tam tikrą aplinką, gyvenimo laiką“ (M.Tournier). Jei partijas laikome gyvais organizmais, privalome suvokti, kad šios taip pat paveldi tam tikras situacijas, būna priverstos pereiti adaptacijos periodą, jų veiklą ar poelgius lemia įvairūs faktoriai.
Kalbu apie situacijos paveldėjimą, elgesio pasirinkimo laisvę ir atsakomybę. Filosofai sako, kad aplinka modeliuoja esybę, jai piršdama būtiną, o kartais neišvengiamą adaptaciją. Tenka pritarti šiai minčiai – ratas sukasi – konservatoriai adaptuojasi aplinkoje po socialdemokratų, socialdemokratai – po konservatorių. Tačiau mus veikia ne tik aplinka ir paveldas – kas palikta ir neišvengiamai tenka tvarkytis, bet ir trečias faktorius – laisvasis apsisprendimas.
Atsigręžkime į praeitį. Socialdemokratų Vyriausybė Seime turėjo mažumą, t.y. be opozicijos, kuriai tuo metu priklausė konservatoriai, pritarimo mes neturėjome galimybės nieko nuspręsti.
Dabar socialdemokratus daug kas kaltina populizmu, tačiau trumpa konservatorių atmintis nėra motyvas neigti tai, kas vyko iš tiesų. Būtent konservatorių iniciatyva Seime buvo įvestos dviejų metų motinystės ir tėvystės atostogos. Beje – tuo metu populistinių sprendimų iniciatoriai siūlė trejų metų atostogas. Kolega Algirdas Sysas ir visa socialdemokratų komanda sugebėjo išsiderėti, kad fantastinio ilgio atostogos būtų bent kiek realesnės – dviejų metų. Atėję į valdžią konservatoriai pamiršo atsakomybės jausmą ir duotus pažadus. Jie nutraukė įsipareigojimą vaikus auginantiems tėvams – sumažintos išmokos už vaiko auginimą, atimti ir vaiko pinigai.
Tai, ką šiandien konservatorių Vyriausybė vadina paveldu iš socialdemokratų – tėra aplinkybės, kurias susikūrė patys konservatoriai. Tačiau visuomet turime galimybę pasirinkti, kokiu keliu eiti. Esame tautos atstovai, todėl privalome išrinkti tinkamiausią variantą, kuriuo būtų palengvintas gyvenimas eiliniam žmogui. Deja, pastaruosius dvejus metus valdantieji apie eilinį Lietuvos žmogų negalvoja – tą įrodo dabartinės Vyriausybės sprendimai. Dvejus metus lietuviai buvo gąsdinami, kasdien vis labiau jiems liepta veržtis diržus. Veržėsi visi – išskyrus A.Kubilių ir jo komandą. Kol mūsų žmonės krovėsi lagaminus, Premjero patarėjams buvo mokami priedai.
Visai neseniai didelio žiniasklaidos, politikų ir pensininkų dėmesio susilaukė pensijų mažinimas. Siūlėme ieškoti papildomų 600 milijonų litų, kad atimta pensijų dalis žmonėms būtų vėl mokama. Socialdemokratai už tokias pastangas buvo išvadinti populistais, nors siūlėme konkrečių žingsnių. Net imta kalbėti, kad pensijų grąžinimas šiuo metu būtų nusikaltimas. Prisimenant konservatorių praktiką, kai jie prisiima įsipareigojimus, o kitos Vyriausybės privalo juos vykdyti – belieka laukti, kol įvyks Seimo rinkimai, ir naujai Vyriausybei teks adaptuotis prie dešiniųjų paveldo.
Verta prisiminti privatizacijos lėšas, su jomis situacija buvo identiška. Esame kaltinami, kad nesukūrėme stabilizacijos fondo. Bet ar ne patys dešinieji priėmė sprendimą kompensuoti rublinius indėlius? Juk gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas buvo priimtas dar 1997 m, kai konservatoriai priklausė Seimo daugumai. Tik dešinieji savo įsipareigojimų nevykdė – nusiplovė rankas. Užkrovė naštą ant vėliau atėjusios socialdemokratų Vyriausybės pečių. Atsakomybę prisiėmėm mes – socialdemokratai. Įgyvendinome pažadus grąžinti indėlius. Grąžinome – bet likome kalti. O juk norėjome, kad žmonėms būtų atiduota tai, kas jiems priklauso, kas pažadėta. Ar tai neteisinga?
Laiko ratas apsisuko. Konservatoriai vėl valdo, ir vėl šalyje – chaosas. Sumažintas pensijas žadama kompensuoti, tik neaišku, nei kada, nei kaip. Ar našta vėl guls ant ateities Vyriausybės pečių?
Taigi grįžtame prie to paties paveldo, aplinkos įtakos ir galimybės rinktis klausimo. Manau, teisingai mąsto tie politologai ir apžvalgininkai, kurie sako, kad nuolatiniai įsipareigojimai, negalvojant iš ko tas sumas reikės grąžinti – veda prie nuosmukio. Taip, mes nesukaupėme „lašinių“ ekonominio įšalo laikotarpiui, bet jei jau siekiame ieškoti šaknų – darykime tai sąžiningai. Mažumos Vyriausybė dirbo su konservatorių palaikymu. Taigi dešiniesiems derėtų prisiminti ir permąstyti, kaip ir už ką balsavo, būdami opozicijoje, juk tai – politinės atsakomybės klausimas. Visuomet turime galimybę pasirinkti – tik reikia gerai pasukti galvą, ieškoti išeities, o ne žengti lengviausiu keliu, kaip priimant kitų metų biudžetą pasielgė valdantieji. Nepriėmus įstatymo, kuriuo būtų grąžinta atimta pensijų dalis, konservatoriai džiūgavo, o suplonėjusių piniginių savininkai dar kartą braukė ašaras. Konservatoriai turėjo galimybę rinktis...
Dr. Algirdas Butkevičius yra LSDP frakcijos seniūnas
