Mūsų, politikų, didžiausias turtas – rinkėjų pasitikėjimas. Nors ir brangindami tai, dažnai užkimbame ant kabliuko, išgyvename didelę pagundą prisitaikyti, atitikti tautos lūkesčius. Tai politiko išminties išbandymas. Kaip elgtis, kad dirbdamas tautai, siekdamas jos pasitikėjimo, netaptum populistu ar demagogu, beriančiu žodžius, kuriuos nori kažkas girdėti?
Kas meta kietos rankos šešėlį
Vis dažniau politikų, žurnalistų tarpe diskutuojama dėl mūsų valstybės valdymo stiliaus. Koks jis yra, koks turi būti, ir kokio norėtų Lietuvos žmonės. Vis dažniau tai vienur, tai kitur švysteli kietos rankos šešėlis... kaip didžiausių tautos vilčių simbolis.
Prieš 20 metų atkūrėme nepriklausomą valstybę ir ėmėme kurti demokratinę santvarką. Atvirai sakant, gal ir tikrai kiekvienas kitaip ją įsivaizduodamas. Daug kam demokratija buvo žodžio „gerovė“ atitikmuo. Gyvensime demokratijoje – būsime ir turtingesni, ir laimingesni, o gal net ir sveikesni. To siekėme, troškome, už tai kovojome ir nelabai turėjome laiko įsigilinti bei pasirengti demokratinės valstybės kūrimui, jos valdymui ir net gyvenimui joje.
Tas saldus žodis – laisvė
Skamba paradoksaliai, bet, ko gero, ir apie laisvę žinojome tik tai, ką buvome teoriškai išmokę. Laisvė – tai suvokta būtinybė savo veiksmais nepažeisti kito laisvės ir teisių. Gal ir labai drastiškas būtų palyginimas su namie užaugintais miško gyvūnėliais, paleistais į laisvę, tačiau iš esmės situacija buvo panaši. Kai apimti aukščiausių emocijų, mes klausėmės kalbų apie laisvąją rinką ir net radikalių pasisakymų apie tai, kad ją turėsime tada, kai ir net profesoriai ieškodami darbo nesibodės šluoti gatvių – nesusimąstėme. Buvome drąsūs ir pasirengę sutikti demokratiją su visais jos iššūkiais. Dabar dažniau atrodome susipriešinę ir apimti nevilties... Kas atsitiko? Ko mums pritrūko šiame mūsų valstybės kūrimo tarpsnyje? Kodėl didžioji tautos dalis vis dairosi išgelbėtojo, tvarkdario, kuriam paklustų visos kraštą varginančios negerovės?
Tauta išrenka ... ir pasmerkia
Atsakymas skaudžiai paprastas: tauta nebepasitiki tais, kuriuos pati demokratiškai išsirinko. Tauta nepasitiki politikais, politika ir net pati savimi. Tautoje tvyro nerimas ir abejonė dėl ateities ir teisingumo. Kažkaip ilgokai nepastebėjom, kad Demokratija grindžiama ATSAKOMYBE. Atsakomybe už savo žodžius, veiksmus, sprendimus ir net ateitį. Manau, kad jos, TOS DEMOKRATINĖS ATSAKOMYBĖS, pritrūkome visi. Politikai ir verslininkai, išrinktieji ir renkantieji.
Tvirta galva ar kieta ranka
Sakoma, kad geras politikas visų pirma moka priversti žmones patikėti pačiais savimi. Pripažinkime, kad mums nepavyko sutelkti ir pažadinti tautos kuriant visų mūsų ateitį. Mūsų žmonės vis labiau linksta nebetikėti absoliučiai niekuo.
Prisiimdami visą atsakomybę už šią Nevilties ir Netikėjimo pandemiją, turime susitelkę kartu šviesiausiais protais, intelektualais ir menininkais sukurti ne tik Lietuvos ekonomikos, bet ir žmonių dvasios atgaivinimo programą, o ne pasiduoti nevilties paskatintam populizmui ir klaidinti visuomenę, mojuojant tvirta ranka.
Ir ačiū Dievui, kad per 20 metų klysdami ir kliūdami jau sukūrėme demokratiją, kurioje reikalai sprendžiami ne kieta ranka, o tvirta galva. Ar tai ir nėra visų mūsų didžiausia viltis ir paguoda? Ar tai nėra tai, ko labiausiai reikia mūsų jaunai dvidešimtmetei gražuolei Lietuvai?
Algirdas Butkevičius, LSDP pirmininkas
