Yra toks žodis „blėdis“, reiškiantis žalą, nuostolį, nelaimę. Kaip sakoma, arkliai blėdį padarė. Žodynai teigia, kad „blėdis“ atėjo iš gudų kalbos. Bet gal mūsų tyrieji kalbininkai pasidrovėjo pripažinti, kad „blėdis“ yra visai ne gudiškas, o baltiškas žodis?
Jei tokia hipotezė būtų teisinga, tai ir tas blėdis driektųsi nuo Kaliningrado iki Vladivostoko - ne kaip kokie baltiški hidronimai, kurie nė Uralo nesiekia. Tai būtų atgaiva mūsų lietuvybės ideologams - juk ne mes rusiškai keikiamės, o visa rusakalbė žmonija, ypač prastuomenė, kas trečias žodis lietuvišką blėdį mini. Tokie svarstymai labai aktualūs šiomis dienomis, kai valstybės iki ausų įklimpo į blėdį, ir nelabai aišku, kokia tos nelaimės kilmė - rusiška ar lietuviška.
Tauta, davusi pasauliui Puškiną, Tolstojų, Čaikovskį, padovanojo Lietuvai ir Jurijų Borisovą, ir Viktorą Uspaskichą. Lyg ir rusiškas blėdis pas mus įsimetė. Bet pasižvalgykime po pasaulį. Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas nėra teisėsaugos pareigūnų tardomas vien todėl, kad turi imunitetą kaip valstybės vadovas, Italijos premjero Silvio Berlusconi padėtis panaši, apie Bushų šeimos ryšį su bin Ladenų klanu stato filmus, kas netingi. Kiekviena velniava turi savo stilių. Viktoras Uspaskichas panašus į Ostapą Benderį. Rytų Europa, nieko nepadarysi.
Tačiau socialiniai dėsniai visur vienodi. Nereikia būti Platonu ar Aristoteliu, kad mums suprantama lietuvių kalba išsakytume amžiną tiesą: blėdis ėda blėdį.
Pafilosofuokime. Tarkime, kad koks nors pažangus Lietuvos verslininkas dorai plėtoja savąjį dešrų verslą. Gauna kreditus, ES struktūrinių fondų paramą, įsigyja modernios įrangos, samdo specialistus. Šie pateikia jam garbingų mokslo įstaigų diplomus ir puola kimšti dešrų. Po kurio laiko tų gaminių užvalgę lietuviai suviduriuoja ir perpildo infekcines ligonines. Mūsų pažangusis verslininkas nori, kaip sakoma, prilupti naujai pasamdytus gerbtinų mokslo įstaigų absolventus. Įsiveržęs į jų kabinetus randa juos girtutėlius. Paskui verslininką jau seka prokurorai, kuriems išsiblaivę dešrų kimšėjai prisipažįsta, kad jų diplomai padirbti - nupiešti su flomasteriu.
Verslas nebūtų įmanomas, jeigu nebūtų galimybės nustatyti vertę kuriančių žmonių sugebėjimų. Koks nors turtingas apsišaukėlis mokslų daktaras, už prieinamą kainą nusipirkęs disertaciją, nesės į lėktuvą, jei pasklis gandas, kad lėktuvo pilotas falsifikavo dokumentus, įrodančius skraidymo stažą. Visi cinikai, teigiantys, jog kvalifikaciją galima nusipirkti, patys užsimušdami ieškos kvalifikuotų dantistų, chirurgų, advokatų, asmens sargybinių, sąskaitininkų. Antraip - dideli nuostoliai, gal net ir galas.
Griebkime aukščiau. Sakykime, koks nors naujalietuvis oligarchas perka jam palankius savivaldybės sprendimus, Seime priimamus įstatymus. Vežimas važiuos, kol mūsų oligarchas neužsiraus ant kito oligarcho, galinčio duoti daugiau ir visus nupirktus pareigūnus perpirkti. Jei pirmasis oligarchas dar nebus bankrutavęs ir turės pakankamai sveikos nuovokos, jis veikiausiai įsteigs partiją, kuri kovos su korupcija, už krištolinį politikos skaidrumą, vienodas lošimo taisykles visiems.
Demokratija turi kažką dieviška: laisvė leidžia sukčiams žlugdyti kitus sukčius, apgavikai apgina teisybę, galiausiai ateina žiniasklaida ir viską dezinfekuoja chlorkalkėmis.
Atrodo, aplink vien blėdis, bet, kai pagalvoji - viskas tik į gera.
O dėl Rusijos kultūrinės įtakos Lietuvai, tai reikia tikėtis, kad paminklo Uspaskichui Kėdainiuose nebus, bet paminklas Puškinui Markučiuose stovės kaip stovėjęs.
Na, ir ačiū Dievui.
