XX amžiaus pabaigoje gerovės valstybė susidūrė su socialiniais pokyčiais šeimos ir užimtumo struktūroje (padidėjo ištuokų skaičius, išaugo aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis ir kt.), pasikeitusia ekonomine situacija (sumažėjusi ekonominė plėtra ir deindustrializacija) ir demografiniais iššūkiais (visuomenės senėjimas).
Socialinio solidarumo ir socialinio saugumo principai, kova su skurdu susidūrė su liberalios ekonomikos plėtros koncepcija, kurios esmė – socialinio draudimo sistema neturi trukdyti ekonomikos plėtrai, kadangi liberali darbo rinka viską gali savaime sureguliuoti. Tradicinė gerovės valstybės samprata pakito, kadangi didėjančios socialinės apsaugos išlaidos ir ekonomikos sulėtėjimas vertė valstybes ieškoti naujų socialinės apsaugos sistemų organizavimo ir valdymo formų. Todėl daugelis Vakarų Europos valstybių pradėjo pensijų sistemos reformas, kurių tikslas – mažinti biudžeto deficitą, skatinti taupymą ir stiprinti valstybinio socialinio draudimo garantijas.
Ir ką iš to turime Lietuvoje, „Sodros“ biudžeto deficito priešaušryje? Modernią Lietuvos socialinio draudimo sistemą ar sistemos griuvėsius?
Už valstybinio socialinio draudimo garantijų išsaugojimą vieningai pasisako tiek mokslininkai, tiek praktikai, tiek Europos Sąjungos institucijos. Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka įsitikinęs, kad 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reforma – tai „dalinis pensijų sistemos privatizavimas dėl to, kad valstybė neprisiima atsakomybės už privačios pensijos dydį, valstybė garantuos mažesnes pensijas ir rinkoje atsiranda privatūs pensijų fondai“. Kito Lietuvos mokslininko Arvydo Guogio nuomone, „taip sprendžiant socialines problemas Lietuvoje, „socialinės Europos“ vizija nuo jos tolsta, o ne artėja“.
„Sodros“ direktorius Mindaugas Mikaila mano, kad „blogai, kad politikų požiūrius, „Sodros“ pinigai – ne Lietuvos pinigai. Jie leidžia sau priimti sprendimus, o kiek tai kainuoja visiems? „Sodros“ biudžete pinigų dar yra, bet ar amžiams?“
2006 m. Europos Sąjungos Komisijos ataskaitoje dėl pakankamų ir stabilių pensijų akcentuojama, kad svarbus veiksnys, lemiantis pensijų sistemos reformų veiksmingumą, yra tai, kad pensijų sistemos reformos turi būti vykdomos pagal parengtą ilgalaikę reformos strategiją, o privačių pensijų schemos neturi sumažinti valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos garantuojamų pensijų pakankamumo.
2002 m. balandžio 23 d. nutarime Lietuvos Konstitucinis teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatant senatvės pensijų dydžius, atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas, o valstybės pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose yra užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, apsaugoti teisinių santykių subjekto teises ir gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
Tačiau Seimas ir toliau kuria hibridines pensijų sistemas: turėsime kuo didžiuotis – su sulopytomis kelnėmis, bet vienintelėmis tokiomis. Tik kažin ar kolegos iš kitų Europos valstybių norės mokytis iš „tokio hibrido“, nebent sieks savo vyriausybėms parodyti kaip blogą pavyzdį ir atgrasinti jas nuo panašių reformų.
Vienas iš keleto „reformatorių“ įvykdytų pensijų sistemos reformų rezultatų: 2003 m. pensijų sistemos reforma buvo liberalaus pobūdžio (dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra savanoriškas) ir negrąsinanti „Sodrai“ dideliu biudžeto deficitu (kadangi pusė reformos kaštų dengiama valstybės biudžeto sąskaita). Lyg ir gražu. Bet jau jau 2008 m. iš valstybės biudžeto „Sodra“ bus kompensuojama tik 7,2 proc. kaupiamųjų pensijų išlaidų. Pridėkime akcijų rinkos griūtį ir tai, kad net ir minimalią algą gaunantis asmuo gali dalyvauti tokioje „savanoriškoje“ pensijų sistemoje, nėra stabilaus „Sodros“ rezervo fondo, ir gauname visai rožinę svajonę, kurios niekas Lietuvai negali pavydėti. Po tokios pensijų sistemos reformos, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nepriklausomumas nuo valstybės biudžeto sumažėjo, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykio, bet ir nuo valstybės biudžeto bei situacijos finansų rinkose. Reiškia, politikai gali lengviau valdyti ir „Sodrą“.
Ką galima būtų rekomenduoti ateities pensijų reformoms? Esant šiandienos ekonominei ir socialinei situacijai, Lietuvos pensijų sistemos reformos, turinčios ilgalaikę strategiją bei nepriklausančios nuo populistinių sprendimų, yra neišvengiamos. Planuojant reformas, bent jau nepamirškime, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema turi būti išsaugota ir stiprinama, kadangi ji užtikrina socialines vertybes, įtvirtintas Jungtinių Tautų organizacijos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) ir Pagrindinių Europos Sąjungos teisių chartijoje (2000 m.). Negalima besąlygiškai teigti, kad vien tik privati iniciatyva yra geras bei sektinas pavyzdys, todėl reiktų kovoti su idėjomis, skatinančiomis valstybinio socialinio draudimo aprėpties mažinimą. Nėra ir negali būti prieštaravimo tarp ekonominio augimo ir socialinės apsaugos raidos, nes ekonominiai ir socialiniai interesai papildo vienas kitą.
Audrius Bitinas yra socialinių mokslų daktaras. M. Riomerio universitetas
