Teisė yra valstybės karkasas, griaučiai. Pasitikėjimą valstybe, jos santvarka, valdžia lemia jos teisėtvarka, teisėsauga. Lietuvoje pasitikėjimas teisėtvarka ir teisėsauga yra tragiškai mažas ir toliau sparčiai mažėja. Paskutiniai tyrimų duomenys liudija, kad per vieną – birželio – mėnesį pasitikėjimas prokuratūra sumažėjo nuo 18,6 iki 14,5 proc., o teismais – nuo 17,3 iki 15,5 proc. Pasitikėjimas Lietuvos Seimu, kuris leidžia įstatymus ir organizuoja jų vykdymą, smuko nuo keliolikos iki 8,5 proc. Tai yra liudijimas, kad valdžių nužmogėjimas yra katastrofiškas. Net valstybinių švenčių proga girdime viešą nuoskaudą: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“.
Bolševikai, kalbant be apylankų, buvo banditų šutvė. Jie, veikdami banditiniais metodais, apgaule ir smurtu užgrobusi valdžią, atėmė visos šalies žmonių turtą ir 70 metų SSRS, 50 metų Lietuvoje jį valdė kaip savo. Bolševikai sukurpė uzurpatoriams palankią teisę ir sukomplektavo teisės vykdytojus bei juos apmokė kaip reikia vykdyti uzurpatorių valią ir užtikrinti klano viešpatavimą šalyje.
Sovietmečiu, man dirbant Vilniaus universitete, teko dalyvauti studentų priėmimo į teisės fakultetą mandatinėje komisijoje. Buvome instruktuoti perspėti stojančiuosius, kad, jei tarp jų giminių yra buvusių buržujų, buožių arba tarybinės valdžios represuotųjų, tokiems geriau iškart atsiimti dokumentus, nes, net pavykus baigti mokslą, jie vis tiek negaus darbo valstybės teisėtvarkos ir teisėsaugos aparate.
Sovietiniai įstatymai tarnavo tik valdančiajai nomenklatūrai ir buvo vartojami gražiomis deklaracijomis kvailinti savus žmones bei pasaulį. Viršiausia buvo komandinė „telefoninė“ teisė.
Susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijai, visi Rytų Vokietijos teisininkai – prokurorai, teisėjai ir advokatai – buvo pakeisti į komandiruotus iš Vakarų Vokietijos, o, atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje liko tie patys, sovietiniai. Ne tik liko, bet pasilikę dar kurpė sau, savo klanui palankius įstatymus, kurie klanui užtikrino visišką uždarumą, nepriklausomumą nuo visuomenės ir net nuo valdžios, užtikrino galimybę, kaip ir anksčiau, nesiskaityti su įstatymais, atvėrė kelią korupcijai, padlaižiavimui, nesiskaitymui su įstatymais. Į klausimą, kodėl Lietuvoje sovietiniai kolaborantai prokurorai ir teisėjai nebuvo pašalinti iš teisėtvarkos, išgirstame atsakymą: „Nebuvo į ką pakeisti“. Tačiau tai – netiesa. Neseniai Kosovas kreipėsi į ES veteranes paramos atnaujinant teisininkų kadrus ir gavo 2000 teisininkų. Po karo Prancūzijoje buvo sušaudyta, pakarta ar gilijotinuota per 14 tūkst. kolaborantų su hitlerininkais, daugiausia iš jų – teisininkų. Ir rado kuo pakeisti.
Esami Lietuvos teisininkai, kaip ir sovietmečiu, tebesivadovauja nuostata, kad jie yra biurokratijos, o ne žmonių teisių gynėjai, todėl jų veikimu Lietuvoje ir sukurta ne demokratinė, o biurokratinė valstybė su „telefonine“ teise, korupcija teismuose. Konstitucija nūdienos prosovietiniams teisininkams tėra tik deklaracija, skirta fasadinei demokratijai, vaizduojant teisinę valstybę saviems lengvatikiams ir užsieniečiams. Tarptautinius įsipareigojimus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaraciją jie traktuoja panašiai, kaip sovietai Helsinkio deklaraciją, už kurios vykdymo reikalautojus tokie patys, jei ne tie patys, teisininkai grūdo už grotų. Lietuvoje sovietinių teisininkų ir jų auklėtinių klanas per 60 metų „susicementavo“ į vieningą, nuo nieko nepriklausomą, uždarą struktūrą. Todėl dabar jau tiek įsidrąsino, kad nesiskaito nei su Lietuvos Konstitucija, neis su Lietuvos tarptautiniais, žmogaus teises saugančiais, įsipareigojimais, nei su bet kurių kitų įstatymų normomis. ES teismai vis labiau užverčiamas Lietuvos teisėjų ir prokurorų „aptarnautomis“ bylomis dėl žmogaus teisių grubaus pažeidimo Lietuvoje. Dėl to ES bendrijoje Lietuvos įvaizdis smunka, o pralaimėtų bylų mokesčių našta gula ne ant kaltų teisininkų, o ant nekaltų mokesčių mokėtojų, Lietuvos piliečių.
Visuomeninės organizacijos, kurių narys esu, kėlė ir kelia pūvančios teisinės sistemos klausimus Prezidentūroje, Seimo Teisės komitete, Teisingumo ministerijoje. Visos institucijos atsirašinėja argumentu, kad teismai yra nepriklausomi. Tačiau kalba eina ne apie teismų nepriklausomybę veikti pagal įstatymus ir jų leidžiamose ribose, o apie teisėjų bei prokurorų nusikalstamą veiklą, kai jie nevykdo įstatymų, Konstitucijos, tarptautinių įsipareigojimų, kyšininkauja, sąmoningai, kai pagal įstatymą nėra būtina, vilkina teismo procesą iki senaties termino įsigaliojimo, išteisina nusikaltėlius, kai nusikaltimas neginčytinai įrodytas, akivaizdus, nereaguoja į konkrečiai gautą ar viešą informaciją apie nusikalstamą veiką, kol nukentėję nesikreipė su ieškiniu ir t.t. Pavyzdžių pilna žiniasklaida. Nuolat daroma žala valstybei ir visuomenei.
Maža to, sovietinių teisininkų parengti, o be nepriklausomų ekspertų išvadų Seimo priimti įstatymai yra tokie, kad Konstitucinis Teismas aptarnauja tik biurokratijos aparatą, apeliacijos gali būti ir yra nagrinėjamos nedalyvaujant ieškovui ir atsakovui. Diktatūra tai, ar demokratiją? Ieškinį į Aukščiausiąjį teismą (kasacinį skundą) Lietuvoje gali teikti tik tų pačių prosovietinių teisininkų klano narys arba klano parengtas „teisininkas“. Tuo tarpu net Europos (tarptautinis) teismas iš ieškovo pateikti teisininko diplomą nereikalauja.
Apie teisėjų paslaugumo stoką (jie juk teisės paslaugų tiekėjai), pasipūtimą jau kalbėta net iš labai aukštų tribūnų. O kas pakito?
Tad ką daryti?
Sociologai ir psichologai žino, kad žmogų pakeisti, perdirbti praktiškai neįmanoma, o sovietinio ugdymo teisininkų dvasia ir sąžinė – nepataisoma. Seniai reikėjo, o dabar būtina sovietinio ugdymo teisininkus ryžtingai šalinti, pasirūpinus jų integravimu į kitokias struktūras, iš Lietuvos teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemos. Tai liečia ir teisininkų rengimo mokyklas, nes posovietiniai dėstytojai ugdo į save panašius.
Lietuvos Seimo konferencijų salėje 2011 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus universiteto teisės profesūra ir studentai šventė naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso dešimtmetį. Užėjau į renginį atsitiktinai. Kalbėjo vienas iš universiteto vadovų maždaug taip: „Džiaugiuosi, kad mes čia visi savi, tad galėsime atvirai pasikalbėti, nes kitur reikia galvoti, ką sakai...“ Taigi, Alma mater, kaip ir prie sovietų, ugdo jaunus teisininkus valdžios pataikūnų dvasia, o ne visiems lygios teisės įgyvendintojais ir garantais, valdančios biurokratijos tarnais, ne įstatymo, o jos valios vykdytojais.
Reikalinga radikali teisinė reforma, kuri turi numatyti:
- Visų lygių teisėjai privalo tapti ne biurokratijos parankiniais ir „telefoninės teisės“ atstovais, o teisinių paslaugų vykdytojais visuomenei;
- Piliečiams ir juridiniams asmenims teisę be peršamų tarpininkų tiesiogiai kreiptis į visų lygių teismus, tarp jų – į Aukščiausią ir Konstitucinį;
- Teisines paslaugas traktuoti vienodai, kaip ir kitokias paslaugas, kurios saugomos ir ginamos Lietuvos vartotojų teisių apsaugos nustatyta tvarka;
- Panaikinimą išimčių teisėtvarkos ir teisėsaugos darbuotojams, kai prokurorai ar teisėjai pažeidinėja įstatymus, vilkina bylas, nesivadovauja Konstitucija ir valstybės tarptautiniais įsipareigojimais;
- Prokurorams ir teisėjams personalią materialinę atsakomybę už jų veikla ar neveiklumu piliečiams ar juridiniams asmenims padarytą žalą;
- Visuomeninių struktūrų, kurių organizavimas nepriklausytų nuo teisininkų korpuso, teisės paslaugų kokybės kontrolę.
Reforma turi šalinti dar dvi sistemoje išvešėjusias blogybes.
Šalyje prikurta įstatymų, bet neužtikrinamas jų stabilumas ir, svarbiausia, nėra patikimo įstatymų vykdymo mechanizmo; įstatymai net po keletą kartų per metus kaitaliojami. Įstatymai, dėl tarnautojų atsakomybės stokos vykdomi arba nevykdomi. Nevykdomi net priimti teismų sprendimai. Kas per 22 nepriklausomybės metus už tai buvo nubaustas? Teisėsaugos struktūros, pagal jų parašytus ir „dainuojančio Seimo“ priimtus įstatymus, nereaguoja į informaciją ir pavojaus signalus žiniasklaidoje, prisidengdami ydinga dogma, kad į jas nesikreipė nukentėję asmenys. O, kai apvagiama valstybė, jai padaroma žala, teisės struktūros, privalančios rūpintis valstybės apsauga, lieka be atsakomybės, nuošaly.
Būtina sukurti įstatymų ir teismų sprendimų neišvengiamo vykdymo priežiūros mechanizmą, numatyti ypač griežtą valdininkų atsakomybę už pareigų vykdymą, o teisėsaugos struktūros privalo imtis pažeidimų tyrimo, nelaukiant personalinio prašymo. Būtini bylų nagrinėjimo bei įstatymų vykdymo terminų normatyvai, užkertantys kelią vilkinimui, su juo susijusia korupcija, bylų dėl senaties nutraukimu.
Teisėtvarkoje ir teisėsaugoje išvešėjusio puvinio kosmetinėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma, reikalinga radikali reforma.
