Visos pasaulio tautos ir visos šalys nori gyventi taikiai su savo kaimynais. Bent jau taip turėtų būti. Labai gaila, tačiau dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežąsčių dažnai būna kitaip.
Tam, kad “kitaip” nebūtų niekados, arba kad taip būtų kuo rečiau, politikai turėtų elgtis apgalvotai ir atsakingai. Bet…
“Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sekmadienį Jerevane (Armėnija) susitikusi su gynybos ministru Seiranu Ohanianu (Seyran Ohanyan) pasirašė atnaujintą dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje sutartį” – skelbia viena lietuviškoji žiniasklaidos priemonė.
“…nors ši Kaukazo šalis svarbiausiu saugumo garantu kelis dešimtmečius laiko Rusijos pajėgas” – kukliai, bet vienareikšmiškai patikslina kita lietuviška priemonė. Ką gi, būtent taip ir yra.
Bet kas gi įvyko iš tikrųjų? Pradžiai atsiduokime citatų stichijai. Pirmenybė – pačios ministrės žodžiams.
„Šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų” – teigia mūsų karo ministrė.
Tai jau tikrai. Bet kuriam kvailiui turėtų būti aišku, kad valstybė, okupavusi ženklią dalį kaimyninės šalies teritorijos, pavertusi pabėgėliais milijoną žmonių ir besiremianti visame tame antivakarietiškais Maskvos ir Teherano režimais, yra suinteresuota įnešti sumaištį į savo globėjų potencialių priešininkų – NATO valstybių - protus. Bet kur, dovanokite, čia mūsų ir mūsų sąjungininkų interesas?
„Jiems, kaip pabrėžė [armėnų] ministras, balansas tarp dviejų skirtingų saugumo struktūrų (…) yra svarbi kryptis“, – teigė R.Juknevičienė.
Kaip matome, ponia ministrė rimtai tiki, kad gali egzistuoti kažkoks pozityvus balansas tarp agresorių remiančių ir tarptautine teise besivadovaujančių jėgų. O kas bus, jei kokia nors valstybė, esanti į rytus nuo Lietuvos (tikrai ne Kazachstanas), užpuls mus pačius? Tuomet irgi apeliuosime į “balansą” tarp mūsų sąjungininkų ir užpuolikų?
“Ministras kalbėjo ir apie didžiausią skaudulį – Kalnų Karabachą“, – paslaugiai asistuoja armėnų ministrui mūsiškės Vyriausybės tikroji narė. Gal ir tiesmukai čia parašiau, bet kaip kitaip gali ramiai komentuoti žodžius, kai yra užjaučiama ne agresijos auka, o pats agresorius?
„Pietų Kaukazo regionas visuomet buvo labai svarbus Lietuvai” - konstatavo R.Juknevičienė, ir dar pabrėžė, jog “…pagrindinis mūsų tikslas – taika ir saugumas regione”.
Vėl tikra teisybė, bet turiu priminti, kad ši aksioma kažką reiškia tik mūsų narystės NATO kontekste. Jei, neduokDie, Lietuvą pultų Rusijos kariauna, Armėnija būtų šios ištikima sąjungininkė, o Turkijos (kuri, giliu Armėnijos įsitikinimu, yra kalta dėl visų jos tikrų ir menamų nelaimių) kareiviai turėtų guldyti savo galvas už mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Ar ne taip? Ar mūsų ministrė į NATO valstybių tarpusavio įsipareigojimus rimtai nežiūri? O jei žiūri vis dėl to rimtai, tai kodėl nesupranta, kad Armėnija (arba ją valdančios jėgos, jei tai skambėtų diplomatiškiau) Pietų Kaukaze kartu su Rusija yra regioninį saugumą destabilizuojantis veiksnys, sutartinai paveržęs iš kaimynų – Gruzijos ir Azerbaidžano – ženklią dalį jų teritorijos? Galų gale, ar turi mūsų krašto apsaugos ministrė kokių nors patarėjų, ar viską lemia kokie nors TSPMI bakalaurai?
Dar keli “deimančiukai” buvo pateikti žiniasklaidos jau ne kaip ministrės žodžiai, o kaip viso labo “techninė informacija”, tačiau jie labai dera prie ponios Rasos įsivaizduojamo geopolitinio pasaulėvaizdžio. Cituoju:
“Armėnijoje yra dislokuota apie 5 tūkst. Rusijos karių, kurie padeda saugoti sienas su Turkija ir Iranu. Įtempta saugumo situacija regione pastaruoju metu dar paaštrėjo dėl Kalnų Karabacho, kurį Azerbaidžanas grasina atsiimti jėga. Tarptautinė bendrija krikščionių armėnų gyvenamą Kalnų Karabachą laiko musulmoniško Azerbaidžano dalimi, bet anklavas po 1991 metais paskelbtos nepriklausomybės faktiškai tvarkosi savarankiškai. Nepriklausomybės deklaracija tuomet sukėlė karą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos.”
Šit kaip. Pasirodo, Rusijos divizijos Armėnijoje atsirado tik siekiant apsaugoti jos pasienį su kitu Armėnijos sąjungininku – Iranu (sic!), o įtampa Armėnijos santykiuose su Azerbaidžanu tvyro ne todėl, kad armėnai (su rusų pagalba) atplėšė šeštadalį Azerbaidžano teritorijos, o todėl, kad Azerbaidžanas gali kada nors tas teritorijas atsiimti (šiaip jau kiekviena valstybė ne tik kad gali, bet ir privalo ginti savo teritorijos integralumą).
O tiems, kas dar to nežino, skubu pranešti dar vieną “naujieną” – Maskva kartu su jos išlaikomais bei kurstomais “Didžiosios Armėnijos” sukūrimo šalininkais suplanavo ir pradėjo realizuoti Pietvakarių Azerbaidžano (“Kalnų Karabacho”) nusavinimo planą ne po kažkokios jo “nepriklausomybės deklaracijos” paskelbimo, o dar 1988 metais, kai realią situaciją regione visiškai kontroliavo SSKP ir KGB. Labai noriu tikėti, kad net ir tuo atveju, jei konservatorei R.Juknevičienei nėra įdomūs Lietuvai galimai naudingi Azerbaidžano gelmių turtai, ji turėtų sunerimti bent jau dėl tikrosios “Karabacho problemos” prigimties ir šios problemos slaptųjų “architektų”.
Pabaigai gi tenka pagirti Armėnijos ambasadorių Lietuvoje – dirba žmogus savo darbą kiek tai bekainuotų, ką ir bepasakysi…
Arvydas Baniulis