Jau daugiau nei dvidešimtmetį „Lytagros“ generaliniu direktoriumi dirbantis Adomas Balsys, paklaustas apie pomėgius, atsako jų neturintis – nuo ryto iki vakaro gyvenantis darbu. „Suvokiu atsakomybę kolektyvui ir visada esu pasiruošęs jam tarnauti“, – sako jis.
Birželį sukaks 20 metų, kai kartu su dirbančiais direktoriais buvo privatizuota tuometinė į žemės ūkio aprūpinimą orientuota Kauno valstybinė tiekimo įmonė ir vietoj jos įkurta akcinė bendrovė „Lytagra“. Joje iš pradžių dirbo 180 darbuotojų.
Bendrovės generalinis direktorius sako, kad svarbiausios bendrovės veiklos kryptys išliko nepakitusios: „Per tuos 20 metų beveik nenutolome nuo strategijos – jos nuosekliai laikėmės ir plėtėmės. Buvome įsigiję degalinę, viešbutį, bet greitai supratome, kad šis verslas ne mums, ir susikoncentravome į tai, ką geriausiai mokame. Vienintelis dalykas, kuris per tuos metus keitėsi, buvo prekių srauto kryptis – vis daugiau prekių ateidavo nebe iš Rytų, o iš Vakarų valstybių. “
Apie 60 proc. „Lytagros“ veiklos sudaro žemės ūkio aprūpinimas mašinomis ir atsarginėmis dalimis, o likusi dalis – prekyba metalais, statybinėmis medžiagomis ir kita veikla. Dabar „Lytagroje“ dirba jau 830 žmonių, o bendrovės apyvarta 2011 m. buvo 572,3 mln. litų. Jau trečius metus iš eilės „Lytagra“ į plėtrą kasmet investuoja po 20–25 mln. litų.
Žemdirbiai pralenkė
A. Balsys pasakoja, kad iš visos įmonės veiklos jam mieliausias žemės ūkis – jis pats dar prieš 40 metų baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą ir džiaugiasi galintis dirbti darbą, susijusį su pasirinkta specialybe. Pašnekovas įsitikinęs, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo žemės ūkis yra daugiausia ekonominės naudos Lietuvai teikianti sritis. Tokia ji turėtų išlikti ir ateityje.
„Prieš 15 ar 20 metų buvo kalbama, kad Lietuvoje reikia kurti aukštos pridėtinės vertės įmones informacinių technologijų ar kitose srityse – tos kalbos ir liko kalbos, – prisiminė pašnekovas. – O žemdirbiai daug nesigyrė ir padedami perdirbimo įmonių tapo tikrais eksportuotojais – jie eksportuoja produkciją į visą pasaulį. Tuo negali pasigirti jokia kita sritis.“
Pasak „Lytagros“ vadovo, tikėtis, kad ateityje Lietuva taps turizmo ar agroturizmo šalimi, kaip dabar daug kalbama, būtų naivu. Nereikėtų pamiršti, kad esame šiauriečiai, todėl tikslingiausia būtų susitelkti į žemės ūkį ir jį paskelbti strategine šalies kryptimi: žemės ūkis augant gyventojų skaičiui tampa vis paklausesne sritimi, o Lietuvoje šią šaką plėtoti yra itin palankios sąlygos – turime pakankamai neišnaudotos žemės ir vandens, kurio kitur taip trūksta. Tiesa, kad pavyktų pasinaudoti galimybėmis, dar reikia susitvarkyti ir su iššūkiais.
Investuotojus baido
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis Lietuvos stambiųjų ūkių yra puikiai modernizuoti ir našumu lenkia net Vakarų valstybių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Olandijos – ūkius. Tačiau Vakarų valstybių ūkininkų pranašumas esąs jų valstybėse vyraujantis kitoks požiūris į žemės ūkį, kurio pasigendama Lietuvoje: „Mums dažnai koją kiša gamtosauginiai dalykai. Girdime: biokuro gamyklų statyti neleisime, nes prieštarauja gyventojai, fermų statyti neleisime, nes jos skleidžia kvapus, didesnio komplekso statyti neleisime, nes per didelis gyvulių tankis. O Vakaruose visi kažkaip susigyvena – viename sodybos gale yra viešbutis, o kitame ganosi gyvuliai. Pas mus požiūris kitoks. Manau, tai atbaido rimtesnius investuotojus.“
Specialistų trūksta
Kaip ir visą Lietuvą, žemės ūkio sektorių ypač paliečia emigracija. Pasak A. Balsio, trūksta ne tik aukštos kvalifikacijos specialistų – inžinierių, mechanikų, operatorių, kuriuos kvalifikacijai tobulinti „Lytagrai“ tenka siųsti į užsienio gamyklų mokymų centrus, kas metai vis labiau jaučiamas ir nekvalifikuotų darbininkų trūkumas.
„Aukštos kvalifikacijos specialistų trūksta. Tačiau neįmanoma žemės ūkio modernizuoti taip, kad nereikėtų darbo rankų – vis vien reikia šlavėjų, krovėjų ir kitų pagalbinių darbininkų. Visi važiuoja braškių skinti į Daniją. Juk galėtume braškes auginti ir čia, Lietuvoje. Ko gero, pas mus joms auginti sąlygos geresnės negu Danijoje“, – svarstė pašnekovas.
A. Balsio nuomone, išnaudoti žemės ūkio potencialą trukdo ir nepanaudoti žemės plotai, rėžiantys akį jau vien važiuojant tarp didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno. Tiesa, pašnekovas džiaugėsi, kad vienas žingsnis sprendžiant šią problemą iš valdžios pusės buvo žengtas: Seimas priėmė įstatymą, kuris drausmins apleistų plotų savininkus. Tai turėtų leisti veiksmingiau panaudoti Lietuvos laukų potencialą.
Ištikimybę vertina
„Lytagros“ vadovo versle pagrindinės vertybės – sąžiningumas ir komanda. Ji, pasak A. Balsio, „Lytagroje“ beveik nesikeičia. „Stebiuosi paskaitęs, kad žmonės kelerius metus padirbę įmonėse pradeda kalbėti, kad jiems reikia naujų iššūkių, naujos darbovietės, – teigė A. Balsys. – Matau, kad žmonės pas mus padirba 5 metus ir tik 6–8 metais atsiveria: tik tada jie susitapatina su produktu, su įmone, jos vertybėmis. Todėl „Lytagroje“ darbuotojų kaita labai maža. Neperperkame specialistų iš kitų įmonių – esame pajėgūs užsiauginti.“
A. Balsys neabejoja nesunkiai rasiantis po metų kitų ir jį pakeisiantį vadovą: „Du jauni komercijos direktoriai neseniai sėkmingai pakeitė senbuvius ir manau, kad ir mane po metų kitų pakeis – tikrai nereikės skelbti konkursų ir priimti žmonių iš šalies.“ Tiesa, apie visišką darbo „Lytagroje“ pabaigą pašnekovas sako negalvojantis – pasitraukęs iš „Lytagros“ generalinio direktoriaus pareigų jis pasiremtų Vakarų bendrovių vadovų pavyzdžiu ir liktų bendrovės valdyboje.
Tarnauja kolektyvui
„Esu darbininkas, tarnaujantis savo kolektyvui, ir toks yra visas mano gyvenimas. Ypatingų pomėgių neturiu, – paklaustas apie laisvalaikį atsako A. Balsys. – Jauni žmonės, kurie pakeičia mūsų vadovus, mąsto panašiai – jie nemano, kad negali gyventi be lėktuvų ar jachtų. Darbas nereiškia, kad kartais negaliu nuvažiuoti į sanatoriją ar nueiti į koncertą, bet manau, kad verslininkui nebūtina turėti sodybą prie ežero ir nuolat sukti galvą, kas joje nupjaus žolę. Man užtenka turėti gerą gyvenamą namą.“ Pašnekovas priduria taip gyvenantis ne tik dabar, kai jam per 60-imt, – tokiu požiūriu jis vadovavęsis ir jaunystėje.
Svarbiausias dalykas, skatinantis „Lytagros“ vadovą dirbti, – atsakomybė kolektyvui. A. Balsys įsitikinęs, kad tarnauti kolektyvui ir yra kapitalizmo esmė, tačiau ne visi vadovai tai supranta. Esą šis sunkmetis parodė, kad pirmiausia žlugo tie, kurie to nesuvokė ir bendrovės didelę dalį lėšų nukreipė ne svarbiausioms problemoms spręsti.
„Galbūt sovietmečiu galėjai būti viršininkas ir nieko nepaisyti, o laisvoje rinkoje, deja, atsistoji prieš didesnį ar mažesnį kolektyvą ir jam visą laiką tikrąja žodžio prasme tarnauji. Jei kas nors ne taip, pirmiausia turi ieškoti trūkumų savyje: darbuotojas negali spręsti strateginių klausimų – tai nėra jo funkcija ir tam jis neturi galimybės. Jei yra nepasitenkinimas, vadinasi, ne taip elgiamės mes, o ne darbuotojai – atsakingi esame mes“, – sakė A. Balsys.
Faktai: „Lytagra“
1945 m. liepą Kaune buvo įkurta „Lytagros“ pirmtakė respublikinė žemės ūkio tiekimo bendrovės „Žemūktechnika“ Kauno centrinė bazė. Įmonės pavadinimas daug kartų keistas, tačiau veiklos pobūdis visą laiką išliko tas pats
2011 m. „Lytagros“ įmonių grupės paslaugų ir prekių apyvarta sudarė 572,3 mln. litų
95 proc. įmonių grupės „Lytagra“ akcijų valdo bendrovės direktoriai
„Lytagros“ įmonių grupę sudaro centrinė įmonė „Lytagra“ Kaune, 8 antrinės įmonės, viena iš jų AS „Lytagra“ Latvijoje ir 20 filialų, prekybos centrų bei parduotuvių visoje Lietuvos ir Latvijos teritorijoje
CV
Gimė 1948 m. kovo 20 d. Reketės kaime, Kretingos rajone
1967 m. – mokėsi ir baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultetą
1972 –1980 m. – vyriausiasis ūkio inžinierius-mechanikas Plungės rajone
1980 –1983 m. – Vyriausiasis Lietuvos veterinarijos akademijos mokomojo ūkio inžinierius
1983 – 1992 Kauno valstybinės tiekimo įmonės direktoriaus pavaduotojas, direktorius
1992 m., privatizavus Respublikinę žemės ūkio įmonę ir sukūrus akcinę bendrovę, išrinktas „Lytagros“ generaliniu direktoriumi
Paulius GRINKEVIČIUS
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“, nr. 19 (81), gegužės 21–27 d.
