2008 m. birželio 24–27 d. Audronius Ažubalis, Seimo TS frakcijos narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, su Seimo užsienio reikalų komiteto delegacija Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko kvietimu dalyvavo susitikime su Dūmos nariais. Tokie susitikimai jau yra tapę tradiciniai. Užsienio reikalų komiteto delegacija vieną kartą per metus važiuoja į Maskvą arba Rusijos parlamentarai atvyksta į Lietuvą. Dūmoje Seimo nariai susitiko su Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotoju A. M. Bobakovu, valdančiosios „Jedinaja Rossija“ frakcijos pirmuoju pavaduotoju A. N. Čilingarovu, užsienio reikalų viceministru V. G. Titovu, įvyko susitikimas tarptautinių reikalų komitete. Aptarti tarpvalstybiniai santykiai.
TSŽ paprašė A. Ažubalio pasidalinti įspūdžiais iš šios kelionės.
Reikia pasakyti, kad pasitenkinimo santykiais tarp Rusijos ir Lietuvos iš abiejų pusių nėra daug. Dar daugiau, pasakiau kolegoms, kad per tuos 18 metų mums nepavyko sukurti pozityvios tarpusavio santykių darbotvarkės. Palyginus pozityvius dalykus ir problemas vis dėlto probleminiai klausimai žymiai lenkia. Prie pozityvių dalykų galim priskirti istorinę 1991 m. sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje Rusija pripažino Lietuvą, Kovo 11-osios aktą bei Lietuvos aneksiją 1940 m. Pavyko išspręsti Karaliaučiaus srities tranzitą, – tai unikalus sprendimas; yra pasirašytos sutartys dėl sienų; pasirašyta sutartis dėl laivybos Kuršių mariomis ir vidiniais vandenimis; auga prekyba – mūsų eksportas per porą metų išaugo 30 proc.; Rusijos investicijos Lietuvoje sudaro daugiau kaip 1 mlrd. Lt , tiesa, Lietuvos auga kukliai, šiuo metu sudaro tik šiek tiek daugiau negu 145 mln. eurų, čia, matyt, įtakos turi ir prasidėjęs spaudimas Lietuvos verslui Karaliaučiaus srityje. Tie, kurie nesutinka perleisti verslo “kažkam”, dingsta kaip S. Jucius ar subadomi peiliais kaip jo įpėdinis.
Reikia pripažinti, kad žymiai daugiau yra neišspręstų klausimų. Tarpvalstybinius santykius didele dalimi apsprendžia oficialūs vizitai, kurie yra tam tikri švyturiai, demonstruojantys, kad santykiai tarp valstybių yra geri. O iki šiol nė vienas Rusijos Federacijos prezidentas nėra apsilankęs Lietuvoje. Ženklas yra ir tai, kad dabartiniu metu į mūsų premjero šešis laiškus Rusijos premjerui negauta nė vieno atsakymo. Kaip ir ženklas, kad 3 metus po sutarties su Rusija dėl sienos pasirašymo ta mažytė sienos atkarpėlė su Karaliaučiaus sritimi nėra demarkuota. Rusija teisinasi... pinigų stoka! Apie garsiojo dujotakio „Družba“ „kranelio užsukimą“ mes taip pat nesame informuoti ar ne pusantrų metų, išskyrus vieno Dūmos komiteto pirmininko raštą. 43 nusikaltėliai slapstosi Rusijos Federacijoje, o Rusija atsisako mums padėti juos apklausti. Rusija nevykdo savo įsipareigojimų Europos Tarybai, – yra pasirašiusi programą dėl mūsų tremtinių arba jų palikuonių grįžimo į tėvynę. Pagaliau sutartis dėl laivybos Kuršių mariomis ir vidaus vandenimis nėra ratifikuota ir dar net nepateikta Dūmai. „Vnešekonombankas“ tebelieka skolingas mūsų piliečiams. O skolos mūsų statybininkams – juokingi pinigai – 800 tūkst. dol. (gal jau ir tų kompanijų, kurios Rusijoje statė gyvenamuosius namus St. Peterburgo srityje ir Karaliaučiuje, nebėra). Turim problemų dėl sutarties dėl kapų tvarkymo, – deramasi jau daug metų.
Visa tai sudėjus matome, kad mūsų santykiai, prasidėję labai aukšta nata Vytauto Landsbergio ir B.Jelcino parašais, po to sustojo. Ir sustojo tada, kai, pasikeitus vadovybei, Rusijoje pradėjo keistis kursas, pasikeitė ir požiūris į „artimąjį užsienį“.
Ką daryti? Nepaisant to, kad pokalbiai vyko Seimo arba Dūmos tonacijomis, – kai kalbama pakeltu balsu, – reikia didinti tarpusavio pasitikėjimą. Mano pasiūlymas buvo paprastas – padarom knygą ir pavadinam ją baltąja, žaliąja, raudonąja ar dar kaip nors kitaip ir surašom abiejų pusių ginčytinus, išsprendžiamus ir beviltiškus klausimus, kuriuos kol kas reikia atidėti. Pradedam nuo faktų konstatavimo. Dabar kiekviena institucija konstatuoja savo problemas, o bendro vaizdo abi pusės ar bent jau viena iš jų neturi.
Kitas dalykas – reikia, kad į tarpvalstybinių santykių sprendimą labiau įsitrauktų abiejų pusių visuomenė. Mums buvo pasakyta, kad Dūma priims griežtą pareiškimą prieš Lietuvą. Mano atsakymas buvo – Lietuva gali atsakyti tuo pačiu, bet tas pareiškimų karas nieko pozityvaus neduos. Reikia susėsti ir pradėti kalbėtis iš principo, ir geriausias laikas tam yra kiti metai. Mes švęsim Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį, beje, Lietuvos vardas paminėtas kartu su Rusijos vardu. Kitais metais, vasario mėnesį, švęsime diplomatinių santykių užmezgimo tarp Maskvos kunigaikštystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės 515 m. sukaktį, – sutartis buvo pasirašyta tarp caro Ivano III ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro. Rusija tuomet pirmą kartą sutartį dėl pasikeitimo pasiuntinybėmis pasirašė su Europos valstybe. Siūliau: dalyvaukite, kurkime monografijas, kvieskim istorikus, renkim renginius.
Supratau, kad rusai mato, jog dabartiniai Lietuvos vykdomosios valdžios žingsniai yra beprasmiški: priešrinkiminis laikotarpis, ir nei jie, nei mes neturime ką padėti ant stalo. Yra aibės problemų, – vienos sprendžiamos lengviau, kitos sunkiau, bet spręsti jų nepasiruošta. Kai kurių problemų net nenorime spręsti. Pvz., sienų demarkavimas. Rusai sako: „Kol kas Europoje yra psichologinis barjeras matyti mus sovietais, o ne Rusijos Federacijos piliečiais“. Bet juk jie elgiasi kaip sovietai, jie garbina sovietinę praeitį. Mums sovietinė praeitis yra viena, o jiems – kita. Mes taip ir sakėm: jūs tą sovietinę praeitį inkorporavot į savo istoriją, jums tai pasididžiavimas, ir jie sutiko: taip, Petro I epocha ir stalininis/sovietinis laikotarpis juos vienija. Taigi jeigu valstybė yra statoma ant tokių pamatų, žinoma, kalbėtis yra sunku.
Na, bet mūsų vizitas Maskvoje yra labai svarbus dalykas, tai rodo, kad mes kalbamės. Galima nusisukti nuo Rusijos ir pasakyti, kad mums Rusija rūpi tik bendrame Europos Sąjungos santykių su ja kontekste, bet, mano nuomone, toks požiūris neteisingas. Mes turim savų – specifinių interesų ir su Rusija turim kalbėtis atskirai. Pvz., uždarom Ignalinos elektrinę, Karaliaučiui pritrūksta elektros, rusai ten stato šiluminę elektrinę ir jiems reikia daugiau dujų. Ar Lietuva sutinka, kad per Lietuvą būtų nutiestas papildomas dujotakis į Karaliaučių? Mano nuomone, tai būtų labai geras sprendimas. Abipusiai garbingi įsipareigojimai šalis „pririša“ prie viena kitos gerąja to žodžio prasme. Ar sutiks Rusija?
Kad mums reikia daugiau dirbti su rusais, rodo ir tas faktas, kiek mažai Rusijos Dūmos nariai žino apie istoriją. Kai aš pradėjau kalbėti apie 1991 m. sutartį, jaunas Dūmos deputatas pradėjo aiškinti, kad aneksija – tai dar ne okupacija. Arba vėl – rusai nuoširdžiai tiki, kad Lietuvoje II Pasaulinio karo metu buvo sukurtas SS dalinys.
Daug dar reikia nuveikti, bet pagrindinis dalykas – gerų santykių turi norėti abi pusės. Mūsų pusė yra pasirengusi sugyventi su Rusija, o tokie vizitai kaip šis, tegu ir nežymiai, prisideda prie kaimynystės santykių kūrimo.
Audronius Ažubalis yra LR Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys
Parengė Audronė V. Škiudaitė
