Kad solidžių kultūros leidinių spauda ir vadovavimasis ekologiškais standartais gamyboje neapsimoka, uostamiesčio spaustuvininkas ir leidėjas Algirdas Apulskis drįstų prieštarauti.
Ramus ir inteligentiškas verslininkas teigia, kad per dvidešimt įmonės „Druka“ veiklos metų atrasti alternatyvūs poligrafijos sprendimai padeda ir spaustuvės įvaizdžiui, ir praskaidrina kolektyvo kasdienybę.
Erdviame A. Apulskio kabinete kabo kaligrafinis darbas, dailyraščiu išmargintas pasikartojančių mantrų: „Aš laimingas esu“; „Laimingesnio pasaulyje nėra“ ir panašiai.
„Kai tieksyk parašyta, tikrai gali įtikėti, – pastebiu. – Ar versle galima kalbėti apie laimę?“ – pasiteirauju direktoriaus.
„Manau, taip, – atsako. – Žinoma, iki tikrosios laimės ilgas kelias. Kaip verslininkas laimę suprasčiau taip, kad esu patenkintas savo veiklos rezultatu ir laimėjimais, įgyvendintomis vizijomis bei misija. Nors, žinoma, dar yra ką nuveikti.“
A. Apulskis (nuotr. asm. archyvo)
Pirmieji ekologiški
Pasak A. Apulskio, per praėjusio dešimtmečio pabaigoje ištikusią finansų krizę „Drukai“ padėjo išsilaikyti eksportas, pirmiausia į Skandinavijos šalis. „Kai iš pradžių pradedi bendradarbiauti su spaudos brokeriais, taip lengviausia įgyti pasitikėjimą. Mes ten galime konkuruoti 20–25 proc. mažesnėmis kainomis, aukšta kokybe, ir klientui tai yra patrauklu“, – sako verslininkas. Kartą jo įmonė Norvegijoje laimėjo viešąjį pirkimą spaudiniams iš perdirbto popieriaus netgi neturėdama „Ecolabel“ sertifikato, kurio prašė perkančioji organizacija. „Nors nesame sertifikuoti, sugebėjome pagrįsti, kad atitinkame keliamus gamtosaugos reikalavimus“, − priduria A. Apulskis.
Tačiau svarbiausią sertifikatą – aplinkosauginį standartą ISO 14001 – turi. „Druka“ pirmoji šalyje tarp spaustuvių įsidiegė šį standartą. „Jo taikymas platus: pirmiausia tai ir vidinė tvarka, požiūris, kad darbuotojas suprastų ir suvoktų, kas tai yra. Nė vienas gamybos procesas negali vykti be atliekų ar kenksmingų medžiagų, bet galima į tai žiūrėti atsakingai, mažinti jų kiekį“, – teigia A. Apulskis.
Jis sutinka, kad buvimas „žaliam“ atsieina papildomų sąnaudų – apie 20 tūkst. litų per metus, o pačios bendrovės metinė apyvarta sudaro per 5 mln. litų. „Neretai suma, sumokama už atliekų utilizavimą, viršija pačios žaliavos vertę“, – pastebi spaustuvininkas.
Kad nenuobodžiautų
„Druka“ ne tik „žalia“ – ji aktyvi ir kultūros srityje. Nemažą įmonės produkcijos dalį sudaro būtent kultūrinė spauda. Šioje spaustuvėje buvo išleisti tokie solidūs albumai kaip „Mažosios Lietuvos poringės“, „Džiazas. Klaipėda. Mes“, „Palangos botanikos parkas“ ir kitos knygos apie pamario miestų paveldą ir istoriją.
„Veikdami šiame regione įžvelgėme kultūros leidinių paklausą, o ir patiems buvo įdomu dalyvauti kūrybos procesuose, kurie šiek tiek nuspalvina mūsų kaip gamybinės įmonės kasdienybę – juk daugiausia spausdiname gana nuobodžius produktus, kurie reikalingi kitoms pramonės įmonėms“, – teigia A. Apulskis.
Prieš keletą metų pradėtas spaustuvės eksperimentas pasukti į kultūros spaudą pasiteisino. „Kasmet įgydavome vis didesnę patirtį, o mūsų leidybinės ambicijos augo, – užsimena spaustuvininkas. – Tikra tiesa, ne tai užtikrina didžiausias pajamas, bet kultūros spaudinių leidyba yra mūsų hobis, darbas sielai, moraliniam pasitenkinimui, padedantis ir įvaizdžiui.“
„Drukos“ pasirinkta kultūrinė kryptis patiko ir profesoriui europarlamentarui Leonidui Donskiui. Jis sukūrė tekstus unikalių fotografijų albumui „99 Baltijos istorijos“, o juos vertė žurnalistas Mykolas Drunga. Leidinyje fotomenininko Gyčio Skudžinsko nuotraukos padarytos be objektyvo, su šviesai jautria plokštele, vadinamuoju „camera obscura“ metodu, kurio principą atrado dar Aristotelis, o išsamiau aprašė Leonardo da Vinci. „Beje, skaičius 99 turi sąsajų ir su mūsų Baltijos pakrante, nusitęsusia apie šimtą kilometrų“, – priduria A. Apulskis.
L. Donskis atkreipia dėmesį, kad įgyvendindama šį projektą leidykla dirbo kūrybingai. „Esu dėkingas, kad buvau prikalbintas, net jei tuo metu buvau užsiėmęs ir veikiamas įtampos dėl rinkimų į Europos Parlamentą, – atsimena profesorius. – Buvau laimingas rašydamas šią knygą, kuri kartu yra ir užmaskuota mano autobiografija“, – sako filosofas ir politikas.
L. Donskio žodžiais, 2008–2009 m. jam pirmiausia įsiminė ne kaip žengimo į politiką, o kaip „Drukos“ ir „99 Baltijos istorijų“ metai.
Prisiminė spaudos ištakas
A. Apulskis dar vieną savičiausių projektų įgyvendino uostamiesčio dailės profesoriui Algiui Kliševičiui pagerbti. „Jis buvo be galo didelis autoritetas akademinėje bendruomenėje ir tarp Klaipėdos dailininkų. Rengdavo dizaino specialistus Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, tad mūsų įmonė su profesoriumi glaudžiai bendradarbiavo – jis atvesdavo studentų į praktines pažintines ekskursijas“, – pasakoja A. Apulskis.
Pašnekovo teigimu, A. Kliševičius sumaketuodavo leidinių apie Klaipėdą ir Klaipėdai, kurie spaustuvininkams tapdavo rimtu iššūkiu. „Buvo itin kūrybiškas žmogus, o mums jo sumanymus reikėdavo įgyvendinti poligrafiškai – niuansus, atspalvius ir sprendimus perkelti į spaudą“, – atsimena jis.
2008 metais A. Kliševičiui mirus, jo bendražygiai ir bendraminčiai sugalvojo grafikos ir kaligrafijos profesoriaus atminimui išleisti ypatingą jo darbų katalogą, skirtą autoriaus 60-mečiui, kurio pats nesulaukė. „Prisiėmėme išbandymą, kaip sukurti katalogą, kad jis būtų patikęs pačiam autoriui, – kalba spaustuvininkas. – Kadangi dailininkas vertino Rytų filosofiją, sugalvojome jo darbų katalogą padaryti vadovaudamiesi pirmosiomis kinų ir japonų poligrafijos tradicijomis.“
Idėjai įgyvendinti įsitraukė kone visi bendrovės darbuotojai. Archajiška spauda daroma ant vienos lapo pusės, paskui perlenkiama ir įrišama rankomis. „Mums patiems teko išmokti japoniško įrišimo principo, kurio pamokų radome svetainėje „Youtube“. Pasitelkėme ir Klaipėdos universiteto studentus, kurie su malonumu ir gera nuotaika rišo katalogus. Įsimintinas projektas, tad ir buvo įvertintas šiltai“, – sako A. Apulskis.
Švęs 20 metų
Tokius pridėtinę vertę turinčius produktus kurianti spaustuvė veikia erdviame lofte pramoninėje uostamiesčio dalyje – buvusio konservų fabriko etikečių klijavimo ceche. A. Apulskis į savo verslą pasuko išėjęs iš „Klaipėdos ryto“ spaustuvės. „Kai šalis pasuko į nepriklausomybę, netrūko energijos, ambicijų, ryžto. Subrendo mintis verslą kurti pačiam, nes regėjau didelės įmonės sąstingį, inertiškumą ir, kita vertus, privataus verslo lankstumą bei dinamiškumą, – atsimena klaipėdiškis. – Ši įmonė prasidėjo nuo vieno žmogaus.“
78 metus gyvavusi didžiulė, pirmoji pašnekovo darbovietė bankrutavo 2002 metais. O „Druka“ ateinantį rudenį – jau kitą mėnesį – švęs savo dvidešimtmetį.
Per šį laiką A. Apulskis pastebėjo, kad spaustuvės veiklos pradžioje dirbant su klientais daugiausia lėmė kaina, vėliau – kokybė, o dabar – jau idėjos. „Ir gyvenime, ir versle pradedame suprasti, kad brangiausia yra idėja. Tad dabar didžiausi iššūkiai yra rasti idėjų ir galiausiai jas sėkmingai įgyvendinti“, – sako uostamiesčio verslininkas.
CV
Algirdas Apulskis
1983 m. baigė Kauno politechnikos institutą
1983–1992 m. dirbo „Klaipėdos ryto“ spaustuvėje
1992 m. įkūrė spaustuvę „Druka“