M. Hesen neteigia, esą V. Putinas prisidėjęs prie G. Starovoitovos nužudymo. Nors du žudikai jau atlieka laisvės atėmimo bausmę, žurnalistei taip ir nepavyko rasti žmogžudystės užsakovų. „Neįmanoma nustatyti, kas galėjo užsakyti G. Starovoitovos žmogžudystę. Politikės pozicija pasižymėjo neparankumu tam tikram įtakingų aukšto rango žmonių ratui. Tai neišvengiamai ją pasmerkė būti sistemos taikiniu.“ – rašė M. Hesen. Tačiau artimos draugės mirtis paskatino jauną žurnalistę pradėti domėtis slaptų jėgos struktūrų pasauliu, iš kurio į Rusijos vadovus atėjo V. Putinas.
Nors M. Hesen knyga yra skirta V. Putinui, tačiau žurnalistės taikinys – buvusio KGB šefo J. Andropovo aplinka, iš kurios kilo Rusijos verslo ir politikos elitas, paveldėjęs cinišką KGB sistemos požiūrį į visuomenę ir pasaulį. V. Putinas neformavo šio elito. Priešingai. Tai pirmasis Rusijos prezidentas B. Jelcinas pradėjo šalies resursų perskirstymą, jų naudojimą patikėdamas nedidelei sau artimų žmonių grupei. Silpstant prezidento sveikatai šie žmonės pradėjo aktyviai ieškoti pretendento į prezidentus, galinčio ginti jų interesus. Taip politikos olimpe atsirado V. Putinas, kurio asmeninės savybės labiausiai tiko šiai užduočiai atlikti.
Analizuodama Rusijos valdančiosios klasės esmę, M. Hesen, remiasi asmenybėmis. Tai Peterburgo meras G. Sobčakas, B. Berezovskis, kuris iki šiol teigia V. Putiną pristatęs tuometiniam Rusijos vadovui B. Jelcinui, valstybinės Rusijos TV vadovas A. Bistrickis, vadovavęs propogandinei - rinkiminei V. Putino kompanijai šalies mastu, bandęs išgyvendinti korupciją iš jėgos struktūrų FSB karininkas A. Litvinenko, vėliau nunuodytas radioaktyvia medžiaga Londone.
Pats įdomiausia asmenybė, kuria remiasi M. Hesen – šiais metais mirusi Peterburgo liberalių pažiūrų politikė ir Peterburgo merijos darbuotoja M. Salje. 1991 metais mieste prie Nevos pradėjo trūkti maisto produktų, kilo pirmieji gyventojų maištai. Peterburgo vykdomoji valdžia nusprendė pirkti kelis ešalonus mėsos ir bulvių. Tuo tikslu į Berlyną nuvyko M. Salje. Tačiau vokiečių valdininkai kažkodėl pareiškė, jog Peterburgo delegacijai jie neturį laiko, nes vyksta skubios derybos dėl mėsos ir bulvių tiekimo į ...Peterburgą. „Mums net akys ant kaktos iššoko.“ – prisimena M. Salje.
Prekės antrosios Rusijos sostinės prekystaliuose taip ir neatsirado. 90 mlj. markių pradingo kaip į vandenį. Vėliau M. Salje išsiaiškino, jog su šia afera susijęs V. Putinas. Turėdamas juristo išsilavinimą ir užimdamas Peterburgo vykdomojo komiteto ryšių su užsieniu padalinio vadovo postą, būsimasis Rusijos prezidentas sudarė kelias dešimtis formalių kontraktų su įmonėmis, dėl mėsos, kitų maisto produktų importo. Pinigai buvo pervesti, tačiau prekių Peterburgo gyventojai taip ir neišvydo.
Peterburgo merijai nepavyko atsikratyti V. Putino. Išaiškėjus aferai, tuometinį miesto vykdomąjį komitetą administraciniu potvarkiu „paleido“ pats meras G. Sobčakas.
M. Salje pasitraukė iš politikos. 2000 metais ji parašė paskutinį savo straipsnį apie V. Putino veiklą Peterburge, pavadinimu „V. Putinas – korumpuotos oligarchijos prezidentas“. Ši publikacija paskelbta paskutinė kurią politikė drąsiai teikė žiniasklaidai. Praėjus kuriam laikui buvusi merijos darbuotoja skubiai dingo iš miesto. M. Hesen ją rado gyvenančią kaime už tūkstančio kilometrų nuo Maskvos. M. Salje buvo taip išgąsdinta, kad praėjus net dešimt metų nuo išvykimo ją aplankiusiai žurnalistei atsisakė ką nors pasakoti apie V. Putino veiklą.
Šiuolaikinės Rusijos pagrindinė problema – neįmanoma rasti jokių įrodymų. Dokumentai dingsta. Žmonės išnyksta arba pasikeičia tapatybės dokumentus. Stambių kompanijų akcininkės – formalios įmonės, kurios visiškai priklauso nuo prezidento valios. Kai 2003 metais buvo sunaikinta naftos kompanija „Jukos“, jos akcijos buvo perduotos niekam nežinomai kompanijai „Baikalfinansgrup“, registruotai Tverėje, alkoholinių gėrimų parduotuvės adresu. Pastaroji akcijas beveik veltui pardavė kompanijai „Rosneft“, kuriai vadovauja Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas.
„Žmogus be veido“ knygą negalima laikyti biografija. Ji atspindi ne tik V. Putino gyvenimo faktus, bet ir kultūrą bei laikmečio politinę atmosferą, kurioje formavosi Rusijos prezidento asmenybė, jo vertybių sistema. Knygoje ne įrodinėjama, bet nustatoma: Putinų šeima stebėtinai padori ir sėkminga, to laikmečio nepriteklių fone, manoma, jog šeimos nariai buvo KGB darbuotojai, nes visos V. Putino vaikystės ateities svajos susijusios su darbu KGB. „Vienas žvalgybininkas galėjo padaryti tai, ko negali armijos.“– teigė V. Putinas biografams. M. Hesen nuomone, panašūs dalykai tik patvirtina Rusijos prezidento siekį veikti procesus slaptai.
V. Putino vaikiškos svajonės realizavosi. Jis buvo priimtas dirbti KGB ir įgijo puikų specialų pasiruošimą. Rusijos prezidentas buvo mokomas ne tik slapto agento darbo subtilybių, bet, kas be galo svarbu, jam įskiepytas ir slaptosios tarnybos darbuotojo mentalitetas. V. Putinas, kaip ir visi jo bendražygiai įsitikinę valstybės kontrolės visuomeniniuose procesuose būtinumu. Tuo pačiu neslepiamas neigiamas požiūris į nepriklausomą verslą, nepriklausomus judėjimus, laisvų asmenybių įtaką visuomenei. KGB darbuotojai išmokyti, kad visuomeniniai procesai negali vykti savo eiga, jai s būtina manipuliuoti , juos veikti visais įmanomais būdais. Laisvoji rinka negalima, ją reikia reguliuoti slapta, laisvi rinkimai neįmanomi, pagrindinis pretendentas turi būti žinomas iš anksto. Šiandien Rusijoje visa tai –realybė.
Labai svarbi aplinkybė – slaptų Rusijos struktūrų darbuotojai įsitikinę: bet kuris režimo kritikas yra įtartinas, priešas ar galimai užsienio šnipas. G. Starovoitova, A. Politkovskaja, J. Chodorkovskis – priešai. Bet kas išdrįsęs kritikuoti KGB teisę kontroliuoti valstybę – priešas.
Net spontaniškai vykusi „sniego revoliucija“, kuomet 2012 metais Maskvos aikštėse rinkosi iki šimto tūkstančių protestuotojų ir slaptosios tarnybos negalėjo identifikuoti pagrindinių organizatorių socialiniuose tinkluose susiorganizavusių tūkstančių rusų, neįtikino V. Putino spontaniškumu. Todėl kad jis, kaip ir kiti KGB mokyklą baigę darbuotojai iš principo netiki laisvų žmonių valia. Jie netiki, kad visuomeninės organizacijos yra nepriklausomos ir nesusijusios su užsienio vyriausybėmis, kad demokratai tikrai tiki demokratija.
Tik išrinktas jau trečiai Rusijos prezidento kadencijai, V. Putinas Raudonojoje aikštėje pareiškė: „ Mes parodėme visiems, kad niekas, kartoju, niekas negali mums primesti savo valios“. Po šių žodžių TV ekranuose V. Putino veidu nuriedėjo ašara.
„Mes parodėme, kad mūsų žmonės geba atskirti naujovių poreikį nuo politinių provokacijų, kurių tikslas sugriauti valstybę ir uzurpuoti valdžią.“ – pasibaigus rinkimams džiaugėsi V. Putinas.
Rusijos prezidentas ne šiaip nemėgsta savo politinių oponentų. Jis iš tiesų mano juos esant klastingais užsienio valstybių agentais. V. Putinas ne tik griežtai kritikuoja liberalią politinę sistemą, jis tiki liberalų noru uzurpuoti valdžią ir atiduoti ją užsieniečiams. Paskutiniuose rinkimuose V. Putinas leido kandidatuoti tik jau atsibodusiems ar ne kartą pralaimėjusiems. Taip Rusijos prezidentas gina savo piliečius nuo norinčių sugriauti valstybę.
Mes neturime pagrindo netikėti V. Putino žodžiais, ar spėlioti kažkokias prasmes. Slaptosios policijos žmonės tiesiai sako tai, ką nori pasakyti. Jie nuoširdžiai mano, kad vidiniai šalies kritikai yra priešai, kad imperialistinė reakcija siekia sugriauti valstybę ir kad vieninteliai besipriešinantys šiems procesams – bebaimiai čekistai.
M. Hesen teigimu, Rusijos prezidentas paveldėjo šiuos įsitikinimus, didžiuojasi jais ir vadovaudamasis KGB mokykloje įgytomis vertybėmis valdo savo šalį.
Taip pat skaitykite:
