Klaidžiojimai energetikoje tęsiasi. Suinteresuotos verslo, finansinės grupuotės, prisidedant politikams, veikia aktyviai. Projektai veja vienas kitą: Leo LT, Hitachi, skalūninės dujos ir pan. Prisidengiama energetine nepriklausomybe, investicijomis, mažesnėmis kainomis.
Realiai gi tos „mažesnės kainos“, „energetinė nepriklausomybė“ tėra tik priedanga verslo, finansinių grupuočių, politinių veikėjų interesams, siekiant naudos sau. O tą jų naudą tenka apmokėti valstybei visuomenės sąskaita. Gerai jei ta visuomenė į tokią situaciją moka žvelgti su jumoru, kaip Juozas Erlickas: „Du politikai spoksojo į atominės elektrinės projektą. Vienas regėjo laimingą, nupenėtą Lietuvą, kitas gi – nupešiotą, ruso jodomą... Po kurio laiko abu susitiko beprotnamyje“, - sako jis. Tačiau realybėje panašiau, kad ten didesnė tikimybė patekti eiliniam vartotojui, sulaukusiam sąskaitų už šildymą, elektros energiją.
Paskutinė idėja – skalūnų dujos, panaši į dar vieną finansinę fikciją ir eilinį projektą verslui pasipelnyti. Ji taip pat pridengta tariama 40 metų energetine nepriklausomybe. Beje, kaip ir Leo LT atveju, dvi neva viena kitai oponuojančios didžiosios partijos ir skalūnų tema suranda nemažai sąlyčio taškų.
Labiau argumentuotos ir pagrįstos kalbos dėl biokuro naudojimo. Tačiau, kad jo vartojimas būtų naudingas ir prasmingas visuomenei, o ne tik verslo ir finansinėms grupuotėms – biokuras turi konkuruoti su kitais energijos šaltiniais, o jo rinka negali būti monopolizuota. Pasigirstančios kalbos, kad biokuro naudojimą galima ir reikia išplėtoti iki tokio lygmens, jog nereikės suskystintų dujų terminalo – rodo tik eilinę verslininkiškų interesų suktybę.
Valstybės ir vartotojo interesus šiandien galėtų tenkinti mišri energetinė sistema. Tikrai nediskutuotina yra suskystintų dujų terminalo būtinybė. Svarstytina ir nedidelio galingumo atominės jėgainės galimybė. Taigi, valdžia privalo apsispręsti kieno interesams ji tarnauja. Jei nuoširdžiai tai daroma valstybės ir žmonių labui, valdžia turi visus svertus ir galimybes susodinti visas puses prie bendro stalo ir rasti optimaliausią variantą. Tereikia tik politinės valios.
