Žiniasklaida vis dar mirga publikacijomis apie tragišką įvykį Norvegijoje, informacija apie Austrijos paleistą KGB karininką ir pan., o gyvenimas Lietuvoje teka sena vaga.
Paminėjome žudynių Medininkuose dvidešimtmetį. Greičiausiai visi tie, kurių šiandien nebėra, tada prieš dvidešimt metų įsivaizdavo kitokią būsimą Lietuvą nei turime šiandien. Tą tvirtino ir vienintelio išgyvenusio Medininkų tragediją Tomo Šerno išsakytos mintys. Atrodo, kad viską darome specialiai atvirkščiai nei turėtume daryti valstybės ir tautos labui.
Štai praėjusią savaitę vyko baigiamasis priėmimo į aukštąsias mokyklas etapas. Rinkosi dar viena Nepriklausomybės apyaušriu gimusių abiturientų laida, savo kailiu patyrusi mokslo reformas, pertvarkas. Tačiau peržengę aukštųjų mokyklų slenkstį, jie žengė į nežinią. Nežinią – kuomet aukštasis mokslas paremtas ne žinių, o verslo ir pinigų principu, kuomet garantuojama vienoda tikimybė dirbti ir pagal pasirinktą specialybę, ir Anglijos ar Ispanijos statybų aikštelėse bei braškių plantacijose. Tokia švietimo ir mokslo ministerijos politika labiau primena ne jaunimo ugdymą ir specialistų ruošimą, o eksperimentus su bandomaisiais triušiais. Už to slypi verslininkiškas interesas – pinigai. Tai, kad dauguma rektorių aukštąsias mokyklas yra pavertę vos ne UAB-ais – sena vieša paslaptis. Maždaug prieš metus teko klausytis vieno universiteto rektoriaus kalbos. Su didele nuoskauda jis kalbėjo apie tai, jog Lietuvos aukštasis mokslas skirtingai nuo Kinijos negali surinkti milijoninės studentų auditorijos. Potekstė buvo aiški – kokias sumas suneštų milijonas studentų!
Dar viena problema – tai, kad specialistų ruošimas neatitinka ir netenkina Lietuvos ūkio poreikių. Verslo, pramonės atstovai šiuo klausimu nuolat reiškia pretenzijas ir tuo prisidengdami legaliai ir nelegaliai importuoja specialistus. Čia visgi tektų atkreipti dėmesį į vieną nedidelį, bet, manau, esminį niuansą. Jei peržiūrėtume universitetų tarybų sąrašus – tai juose rastume daug tų pačių verslo, pramonės magnatų pavardžių. Atskiro komentaro tikriausiai nereikia.
Taigi, drįsčiau teigti, jog Švietimo ir mokslo ministerija su ministru priešakyje ne dirba Lietuvai ir jos žmonėms, o vykdo kažkokį globalų finansinį eksperimentinį projektą. Akivaizdu, jog pagal jį Lietuva ateities neturi.
Mokslas – viena iš tų pagrindinių sričių, su kuria siejama valstybės ateitis. Jei mes dar norime apie ją kalbėti, nedelsiant turi būti pertvarkyta ŠMM politika, iš esmės perorientuoti veiklos prioritetai – humanistiniu, žinių ir valstybės bei piliečių interesais grįstu pagrindu. Priešingu atveju, pagal vienos valdančiosios partijos planus, 2050 metais galbūt ir turėsime 4 milijonus gyventojų, tačiau tik su ketvirtadaliu lietuvių.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
