Pastaruoju metu Lietuvoje atominės aistros vis labiau kaista. Tam įtaką daro ne tik įtempta padėtis Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje, bet ir kalbos apie planuojamas statyti atomines jėgaines Kaliningrade, Baltarusijoje, Lietuvos energetikos ministro nuolatiniai tvirtinimai dėl naujos Visagino AE statybos. Pagaliau aistras pakaitina ir dalies suinteresuotų struktūrų bei asmenų nuolatiniai padejavimai apie neva neatsakingai sužlugdytą nacionalinį investuotoją – Leo Lt.
Tenka konstatuoti, kad padėtis Lietuvos energetikoje po Ignalinos AE uždarymo tapo komplikuota. Stebime akivaizdžią finansinių grupuočių įtaką ir suinteresuotumą, energetikos sektoriaus tampymą sau naudinga linkme, o aiškios, svarbiausia – teisingos vartotojo atžvilgiu strategijos, deja, taip ir neturime. Beje, nesimato, kad valdžia tuo būtų suinteresuota. Kuomet nėra valstybės ir vartotojų interesus tenkinančios strategijos, susidariusią padėtį naudingai sau stengiasi išnaudoti atskiros finansinės grupuotės. Ministras A.Sekmokas tam yra labai patogi ir palanki figūra.
Lietuva turi solidų būrį tikrai patyrusių, kompetentingų energetikų, kurie susėdę už bendro stalo neabejotinai galėtų parengti kvalifikuotą, objektyvią vartotojų interesams tarnausiančią strategiją. Tačiau yra dvi problemos. Pirma, nėra kam specialistų susodinti už bendro stalo ir pasakyti ko iš jų norima, nes, apskritai, iš šalies vadovų, Seimo, Vyriausybės pozicijų tokio poreikio net nesimato. Antra, nemaža dalis energetikų tiesiog yra „privatizuoti“ atskirų finansinių grupuočių, todėl ir atstovauja jų, o ne valstybės interesams. Tų, kurie mąsto valstybiškai darbas ir kompetencija, pasirodo, nėra net pageidaujami. Energetikos sektorius tampomas į įvairias puses, energetika, nesvarbu kuriai grupei priklausytų, tapo pelningu verslu, leidžiančiu sukti sau naudingą bizniuką.
2010 m. rudenį internete pasirodė „Electrica vulgaris“ – propagandinė medžiaga apie Lietuvos energetikos dabartį ir perspektyvas. Parengtos kompiuterinės schemos, situacijų dėlionės ir prognozės vertė abejoti nuoširdžiu rūpesčiu Lietuva. Tuo metu intensyvėjo ir energetikos ministro A.Sekmoko pareiškimai dėl naujos atominės jėgainės statybos Visagine. Beje, skelbiami planai apie 3-4 tūkst. megavatų galingumo elektrinę – projektas akivaizdžiai naudingas Rusijai. Per dvidešimt vienerius Nepriklausomybės metus Lietuva taip niekur ir nepajudėjo iš Rusijos šiaurės vakarų energetinio žiedo. Todėl tokio galingumo jėgainės pagamintą perteklinę energiją rusai sau naudingai supirktų pačia minimaliausia kaina. Be to Lietuva ilgiems dešimtmečiams toliau liktų pririšta prie Rusijos. Tokią padėtį energetikoje galima palyginti su melžiamos karvės pirkimu. Kam Rusijai pačiai ją pirkti (šiuo atveju – tai būtų statyti AE), jei galima išprovokuoti tai daryti Lietuvą. Tuomet vieno spenio produkcija tektų Lietuvai ir už ją vartotojai mokėtų maksimalios mokumo ribos kainą, kitų trijų– Rusijai ir už minimalią kainą. Be to Lietuvai tektų ir atliekos, ir rizika, ir kiti kaštai. Sunku pasakyti kaip toliau rutuliosis situacija, tačiau šiai dienai Rusijos deklaruojamus planus statyti atomines jėgaines Kaliningrade ir Baltarusijoje labiau būtų galima vertinti kaip propogandinius ir provokuojančius jos žingsnius.
Tiesa, neseniai vienas Leo Lt propaguotojas buvo pareiškęs, kad statybų pradžią lemia ne buldozerių dūzgimas, o piniginių srautų judėjimas. Tačiau šiuo pasakymu kaip tik ir buvo išreikšta Leo.Lt atominės jėgainės projekto statybos esmė – tik piniginių srautų judėjimas ir jokių buldozerių dūzgimo. O kompiuteriniais maketais ir politiniais išvedžiojimais galima pastatyti ką nori ir kiek nori. Šiuo metu Rusija kaip tik taip ir elgiasi atominės energetikos srityje.
Kol kas premjerui ir ministrui sekėsi išlaikyti sąlyginę ramybę energetikos ūkyje. Vartotojai buvo pakankamai kantrūs, energetikų klanai tam tikra prasme pasotinti, Kremlius perdaug griežtai nespaudė, pasipešiojimai su Gazpromu vyko be didesnių ekscesų, A.Sekmokas komplikuotesnėse situacijose išlaviruodavo. Tačiau vargu ar sąlyginės ramybės laikotarpis tęsis ir toliau. Ta pati Rusija neabejotinai vienokia ar kitokia forma didins spaudimą ir dėl atominės jėgainės statybų.
Premjeras ne kartą yra kalbėjęs apie Lietuvos, kaip drąsios šalies įvaizdį. Jei energetikos ministras sako tiesą, kad yra apsispręsta, jog Lietuva bus atominės energetikos šalimi, tai tuomet atominių aistrų sukūryje Vyriausybė ir turi pademonstruoti tą drąsą. Aplinkybės mažiausa kaina turėti AE yra palankios. Tik tam būtinos kelios sąlygos. Pirma, nereikia sirgti gigantomanija ir fantazuoti apie 3-4 tūkst. MW galingumo jėgainę. Antra, atsikratyti altruizmo Rytų kaimynei ir žiūrėti Lietuvos interesų. Tai reiškia, kad atominė elektrinė turi būti valstybinė, pastatyta tik savų poreikių tenkinimui – t.y. 800-1000 MW galingumo, neieškant „strateginių investuotojų“. Toks veiksmas privalo būti padarytas kuo skubiau. O energetikos strategija suformuota trumpai ir aiškiai: nepriklausomas valstybės valdomas energetikos ūkis, alternatyvūs energetiniai šaltiniai, užtikrinantys Lietuvos poreikius vartotojams palankia kaina.
Manau, atsakingai besielgianti valdžia turėtų rinktis tokį kelią. Priešingu atveju, valdžios dalyvavimas finansinių grupuočių primetamuose energetiniuose žaidimuose sunkia našta gultų ant valstybės ir vartotojų pečių.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
