Toks užsiėmimas, kaip ji paaiškina, gimė sapne. Vietiniai neslepia, jų močiutė – miestelio fenomenas.
Nurodymus pagalbininkams duoda aštuoniasdešimtį perkopusi Kristina. Taip moteris prieš lapkričio pirmąją ar kitas didesnes metų šventes tvarko mažiausiai penkiasdešimt giminaičių pamirštų neprižiūrimų kapų.
„Yra tokių, kurių nepažįstų. Tvarkau, nors nepažįstu. Apaugę baisiai. Bet einu pro šalį ir man širdį skaudą. Noriu raut raut“, – pasakoja ji.
Apleistose kapavietėse Kristina sukasi jau maždaug trisdešimt metų. Senolė sako pradėjus tvarkyti pirmuosius, niekieno kapus, ėmė sapnuoti mirusiuosius
„Tuos, kur tvarkydavau, sapnuodavau, jie dėkodavo. Mirusios sielos“, – tęsia moteris.
Tad kasmet prisipažįsta, užsimodavusi vis daugiau ir daugiau kapų sutvarkyti. Vienur sako reikia gėles sutvarkyti, kitur prireikia ir jėgos – tenka ir antkapius pakilnoti, ir didesnę žolę aprauti. Infarktą neseniai patyrusi senolė neslepia – jėgos senka, tad tenka pagalbininkus kartais pasamdyti. Moteris tam skiria daugiau nei pusę savo pensijos.
„Moku, samdau, tvarkau, negaliu kitaip. Trečią kartą samdau žmones. – Ir mokate pati? – Pati. – Kiek? – Po dešimt eurų už dieną“, – sako Kristina.
Štai todėl bent jau Paberžėje rasti apleistų kapų nepaprasta. Vietiniai senolei negaili pagyrų ir neslepia nuostabos:
„Dešimt balų. O Jėzau, kad daugiau tokių.“
„Viena gyvena, ir tvarko svetimus kapus. Jėzau, šventas žmogus.“
„Reikia. Reikia. Galima nusilenkti tokiems žmonėms.“
Vietos valdžia aiškina, kad pavienius apleistus kapus tvarko kone visi vietiniai. Tačiau daugiau tokių, kaip Kristina, nuolat besirūpinančių apleistomis kapavietėmis Paberžėje nėra.
„Aišku, ponia Kristina yra mūsų fenomenas. Ji nuostabi, ji visą savo laiką skiria kapų priežiūrai“, – tikina Paberžės seniūnė Agata Puncevičienė.
Bet seniūnė neslepia – finansiškai padėti taip besiaukojančiai senjorei nėra kaip.
„Iš tikrųjų, finansiškai mes neturime tokių įpareigojimų arba galimybių paremti, tiesiog įstatymai nenumato… O fiziškai padedam kuo galim. Kalbėjau su kapinių prižiūrėtoju, jis sakė, kad ponia Kristina dažnai kreipiasi į jį, kai reikia fizinės jėgos. Ar tai antkapį iškelti, ar lentelę prisukti, galbūt kryžių įtvirtinti kad stipriau stovėtų“, – priduria ji.
Gelbsti močiutei ir mokiniai, prieš lapkričio pirmąją taip pat patvarkantys kapus. O miesto kapines prižiūrinčios įmonės sako, esą tradicijos neatlygintinai rūpintis apleistais kapais labiau laikomasi mažesniuose miesteliuose ar kaimuose. Rasti taip besitvarkančių žmonių miesto kapinėse jau sudėtingiau. Karveliškių kapinėse daugiausia žmonės pluša prie savo besiilsinčių artimųjų.
„Pasitaiko ir tokių atvejų, kai ateina močiutės, susitvarko ir savo kapą, ir jeigu kas galbūt giminių nebeturi, artimųjų, tai prižiūri ir kaimyninius kapus. Pagrėbia lapus, ar gėlių kokių… žvakę pastato. Aišku, tai dalis, maža dalis, nes didžioji dalis ateina pas mus į administraciją su skundais, kad kaimynai neprižiūri, ir tada jau mes ieškome būtent tų artimųjų, įspėjame juos, arba net patys sutvarkome“, – kalba kapinių priežiūros administravimo vadovas Darius Jakutonis.
O įspėjimas – lentelės. Vien Karveliškių kapinėse jų – penkiasdešimt. Per kelerius metus nuo jų pastatymo atsirado vos vienas savininkas panoręs tvarkyti apleistą kapavietę. Likę, miesto tarybai nusprendus, gali būti pripažinti bešeimininkiais. Ir gruodį, gali būti priimtas sprendimas tose vietose laidoti svetimus žmones.
