Raktą į neprognozuojamą šių žmonių vaizduotę galima rasti jų mėgstamoje muzikoje. Jie patys gerą muziką kuria, tokios pat ir klauso. Grupės nariai sudarė specialų grojaraštį. Jame – muzika, kuri pravirkdo, nuramina, nustebina, pamoko ir įkvepia. Nenustebkit – grojaraštis labai įvairus. Ryanas Lottas, Ianas Changas ir Rafiq Bhatia atrodo beveik nesuderinami. Būtent iš šios neįprastos trinties gimsta unikali „Son Lux“ kūryba.
1. Béla Bartók — „Music for Strings, Percussion and Celesta, 2nd Movement“ (atlieka Čikagos simfoninis orkestras)
„Fortepijono dėstytojas Bartókas man parodė būtent šitą kūrinį. Jei savo gyvenime ieškočiau to momento, kada nusprendžiau, kad muzika yra mano kelias, tai ir būtų ta akimirka, kada išgirdau šią kompoziciją. Viskas joje yra tobula“, – sako „Son Lux“ lyderis ir siela Ryanas Lottas.
2. Ben Frost — „Killshot“
„Killshot“ pritrenkia kiekvieną kartą. Tuo pat metu tai ir vienas chaotiškiausių, ir vienas tvarkingiausių mano girdėtų kūrinių. Tai viena iš Frosto muzikos paslapčių: kaip įmanoma šitaip smulkmeniškai kontroliuoti tokį nesutramdomą garsą? Kaip tokia kontrolė gali sukurti tokį laukinį pojūtį? Daug vėliau sužinojau, kad Frostas šią muziką kūrė specialiai itin sulėtintai „Planet Earth“ dokumentikai. Joje buvo pasakojama apie didžiuosius baltuosius ryklius, kurie medžioja ruonius. Ši muzika tikrai perteikia tą nuostabą. Jėga. Kontrastas. Balansas”, – pasakoja grupės gitaristas Rafiqas Bhatia.
3. Bill Frisell — „Again“
„Ši kompozicija man sustabdo laiką. Elvinas Jonesas geriausiai žinomas dėl savo energingų būgnų grojant su Johnu Coltrane‘u. Bet čia jis sušvelnina savo prisilietimą iki šnabždesio ir sulėtina iki šliaužimo, taip leisdamas iki galo išgirsti ir įvertinti jo neįtikėtiną tempo pojūtį. Frisellio gitaros partija rodosi tokia paprasta, bet paanalizavus atsiskleidžia kaip nepaprastai sudėtinga. Jiedu su Dave‘u Hollandu taip glaudžiai pina savo improvizacijas, kad rodosi beveik neatskiriami – tiesiog įsiklausymo į vienas kitą įsikūnijimas. Galiausiai Frisellis prideda papildomų garsų, kurie išplėtoja improvizaciją. Šiuo pavyzdžiu ir pats remiuosi kurdamas“, – dar vieną įkvėpimo šaltinį nurodo Rafiqas Bhatia.
4. Björk — „Joga“ (Homogenic Live)
„Žinau, keista į tokį sąrašą traukti gyvą atlikimą, ypač kai Björk studijiniai darbai mane taip pat nuolat įkvepia. Šis gyvas įrašas gal ir nėra toks subalansuotas ir turtingas kaip studijinė versija, bet būtent jis mane pravirkdo. Jis kiek lėtesnis ir jame labiau paryškintas Björk balso emocionalumas bei styginiai. Iki šiol kiekvieną kartą, kai išgirstu šią dainą, būnu visiškai priblokštas žmogaus dvasios ir gebėjimo išreikšti grožį“, – dainą jautriai apibūdina „Son Lux“ perkusininkas Ianas Changas.
5. Flying Lotus — „Breathe Something / Stellar Star“ (iš albumo „Los Angeles“)
„Vis dar atsimenu, kur ir kada šį kūrinį išgirdau pirmą kartą. Tiesą sakant, tas pats galioja ir „Killshot“. Tai buvo lyg svajonės išsipildymas: didelę įtaką man padariusių kūrėjų (Madlib, Dilla, Alice ir kt.) darbai paversti kažkuo visiškai kitu. Gana ilgokai užtrukau, kol susiejau tai su Los Andželu... Iš tiesų skambėjo lyg iš kosmoso. Pasakyti, kad šis albumas labai įkvėpiantis, – tai nepasakyti nieko. Vien šis ritmas yra tūkstantį kartų interpretuotas. Tačiau net ir po dešimtmečio skambesys ir jausmas atrodo esąs iš ateities“, – įtakas „Son Lux“ muzikai atskleidžia Rafiqas Bhatia.
6. Henryk Górecki — „Amen, Opus 35“ (atlieka Čikagos simfonijos choras)
Ryanas Lottas vėl renkasi klasikinį kūrinį. Beje, lenkų kompozitoriaus. „Jėga, grožis ir begalinės galimybės kyla iš tokios paprastos idėjos. Šis darbas (drauge su „Miserere, Opus 44“, kuriame viena trumpa malda giedama 33 minutes) man padarė didžiulę įtaką. Kai mokykloje pirmąkart išgirdau šią muziką, ji naujai sujungė mano smegenis ir padėjo pamatus tam, kas vėliau tapo „Son Lux“. Dar išmokė minimaliai naudoti tekstą.“
7. James Blake — „Unluck“
Ianas Changas į savo favoritų sąrašą įtraukia ir subtiliojo J. Blake‘o kūrinį: „Jau 7 metus bandau suvokti šį nesuvokiamą ritmą! Visas šis albumas mane pribloškė. Kai 2011 m. jis pasirodė, nebuvau girdėjęs nieko panašaus. Ir nors nuo tada jį daug kas mėgdžiojo, jis vis dar išsiskiria. Prisimenu, kad klausydamas jo pagalvojau, jog muzikoje – viskas įmanoma.
8. Ryuichi Sakamoto — „Merry Christmas Mr. Lawrence“
Pabaigoje – kalėdinis Iano Chango pasirinkimas: „Kada išgirdau šį kūrinį – neatsimenu, jis visad egzistavo mano vaikystės fone. Net nesu matęs šio filmo, ir neplanuoju, nes nenoriu pririšti muzikos prie nieko konkretaus. Man patinka ši nostalgija be jokių susijusių vaizdų. Vien tik skambesys: melancholiškas, švelnus ir ramus.“
