Kalbėti apie organų donorystę yra sudėtinga, nes kartu kalbama apie mirtį ir artimų žmonių netektį. Vis dėlto toks pokalbis šeimoje yra labai svarbus ir reikalingas – netekties akimirką artimiesiems gali tekti nuspręsti, ar pritarti organų donorystei, rašoma pranešime spaudai.
Šiuo metu Lietuvoje maždaug 28 proc. artimųjų atsisako padovanoti mirusiojo organus donorystei. Tokiam artimųjų sprendimui didžiausią įtaką turi nežinojimas, ko būtų norėjęs velionis, ir sklandantys mitai, kurie gali išgąsdinti ir nuteikti žmones prieš šį kilnų poelgį.
Tad šiandien pateikiame 8 faktus apie organų donorystę ir transplantaciją.
1. Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė.
Respublikinės Klaipėdos ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas Audrius Anužis nurodo, kad Lietuvoje yra įteisintos dvi organų donorystės rūšys.
„Donorystė po mirties yra skirstoma į donorystę po smegenų mirties ir neplakančios širdies donorystę. Gyvoji donorystė galima, kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) transplantuojamas gyvo žmogaus inkstas“, – aiškina gydytojas.
2. Vienas donoras gali padėti daugiau nei 7 žmonėms.
„Organų donorystei gali būti dovanojama žmogaus širdis, kepenys, plaučiai, du inkstai, dvi ragenos ir audiniai. Tokiu atveju vienas donoras galėtų padėti ir daugiau nei 7 žmonėms“, – nurodo gydytojas A. Anužis. Tiesa, atvejai, kuomet visi donoro organai yra sveiki ir tinkami donorystei, yra gana reti.
3. Paskutinis sprendimas dėl organų donorystės priklauso mirusiojo artimiesiems.
Lietuvoje šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis. Kiekvienas Lietuvos pilietis norintis išreikšti savo pritarimą organų donorystei po mirties gali įsigyti Donoro kortelę. Visgi, net ir tais atvejais, kai žmogus yra įsigijęs Donoro kortelę, prašomas artimųjų sutikimas dovanoti mirusiojo organus donorystei.
Tiesa, jeigu smegenų mirtis ar širdies sustojimas konstatuojamas žmogui, kuris Donoro kortelės neturėjo, gydytojai suprasdami, kad pacientas yra tinkamas kandidatas donorystei, visais atvejais kreipiasi į mirusiojo artimuosius ir prašo jų oficialaus sutikimo ir pritarimo organų donorystei. „Kartais žodinį pritarimą donorystei artimieji išreiškia iš karto pranešus apie smegenų mirtį. Jei namiškiai domisi pacientui atliekamais tyrimais, dažnai dar prieš smegenų mirties nustatymą namiškiams būna paaiškinta apie didelį galvos smegenų pažeidimą, tyrimus, kuriuos numatoma daryti ir apie tai, kad galimas smegenų mirties diagnozavimas.
Kartais artimiausi giminaičiai nesiryžta savarankiškai apsispręsti dėl donorystės ir sprendimą priima tik pasitarę. Tada sprendimui prireikia kelių valandų“, – paaiškina Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Arūnas Valikonis.
4. Organų donorystė yra neatlygintina.
Organų donorystė – savanoriška, altruistiška ir nemokama. Už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nėra mokamos.
„Manau, esant neatlygintinai donorystei geriau atstovaujami paties sunkios būklės paciento, potencialaus donoro, interesai. Finansinis atlygis galėtų daryti įtaką su finansiniais sunkumais susiduriančių žmonių pasirinkimams, kurie būtų žalingi jų ar jų artimųjų sveikatai“, – sako A. Valikonis
5. Organų transplantacijoms recipientai atrenkami pagal reglamentuotus Lietuvos Respublikos įstatymus.
Tinkami recipientai atrenkami pagal kraujo grupę, recipiento statusą (aktyvus, skubus, neatidėliotinas), laukimo laiką. Taip pat atsižvelgiama ir į antropometrinius duomenis. „Tinkami kepenų recipientai atrenkami papildomai atsižvelgiant į matematiniu modeliu paremtą transplantacijos poreikio įvertinimo prognostinį balų skaičių, vadinamą MELD, kuo jis aukštesnis, tuo paciento būklė prastesnė.
Inkstų recipientai neturi laukimo statuso, jie visi laikomi aktyviais, tačiau tinkamiausi recipientai atrenkami pagal imunologinį donoro ir recipiento suderinamumą, kuris įvertinamas kraujo tyrimų pagalba“, – paaiškina Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM transplantacijų koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Grigaitė.
Daugiau informacijos apie donorinių organų recipientų parinkimo tvarką galite rasti šiuose įstatymuose: „Dėl Kepenų transplantacijos paslaugų teikimo bei apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; „Dėl širdies ir plaučių komplekso transplantacijos paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; „Dėl Inksto transplantacijos paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
6. Numanomo sutikimo organų donorystės modelis nėra prievarta.
Daugumoje Europos šalių galioja kitas organų donorystės modelis – numanomo sutikimo modelis. Tokio modelio atveju, žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs nepritarimo.
Nepaisant to, kad pagal numanomo sutikimo donorystės modelį kiekvienas žmogus yra potencialus donoras, jeigu neišreiškė tam prieštaravimo, galutinį sprendimą vis tiek priima mirusiojo artimieji. Toks modelis padeda kelti visuomenės sąmoningumą, daug daugiau žmonių yra įtraukiami į donorystės procesą, tad didėja tikimybė išgelbėti daugiau organų transplantacijų laukiančių žmonių.
„Numanomo sutikimo modelis neatima galimybės pasirinkti. Visuomet yra svarbi asmens nuomonė ir pasirinkimas. Pritaikius šį modelį, jei asmuo raštiškai neišreiškė savo nesutikimo, laikoma, kad jis pritaria ir palaiko donorystę. Tačiau ir šiuo atveju visada klausiama artimųjų nuomonės. Todėl pokalbis su artimaisiais išlieka labai svarbus“, – pabrėžia Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro gydytoja anesteziologė-reanimatologė ir RŠL organų donorystės koordinatorė Gabrielė Slunksnienė.
7. Organų donorystė galima tik ypatingais mirties atvejais – nustačius smegenų mirtį arba nustačius negrįžtamai nutrūkusią kraujotaką ir kvėpavimą.
„Donorystės procesas negalimas tol, kol nėra oficialiai patvirtinama smegenų mirtis. Smegenų mirtis nustatoma pagal septynis klinikinius smegenų mirties kriterijus per 24 val. laikotarpį. Visi septyni klinikiniai smegenų mirties kriterijai turi būti nustatyti ir patvirtinti tyrimo pradžioje bei pakartoti po 12 val. ir 24 val. Dažnu atveju smegenų mirtis patvirtinama atlikus instrumentinį tyrimą – angiografiją, jos metu įvertinama keturių pagrindinių smegenis krauju aprūpinančių kraujagyslių veikla arba konstatuojamas jos nebuvimas. Visi šie procesai gali vykti tik asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Įvykus paciento smegenų mirčiai, aktyvią kraujotaką, tinkamą kūno temperatūrą, kraujospūdį bei kvėpavimo funkciją galima užtikrinti tik taikant intensyvios terapijos priemones reanimacijos skyriuose, turinčiuose tinkamas medicinos priemones, tuo rūpinasi gydytojai anesteziologai-reanimatologai. Kartais net ir specializuotuose sveikatos priežiūros įstaigų skyriuose, teikiant profesionalią priežiūrą, nepavyksta išlaikyti paciento aktyvios širdies veiklos ir donorystės procesą tenka stabdyti, pacientas miršta“, – aiškina NTB koordinatorė K. Grigaitė.
Kartais donorais gali tapti pacientai, kuriems nustatoma negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas, tačiau siekiant palaikyti tinkamą organų perfuziją, imamasi tam tikrų veiksmų – atliekami krūtinės ląstos paspaudimai, panaudojamos kitos priemonės, pavyzdžiui, dirbtinė plaučių ventiliacija. Dažniausiai tai yra asmenys, kurie net ir dedant visas įmanomas pastangas juos gaivinant, miršta pakeliui į asmens sveikatos priežiūros įstaigą greitosios pagalbos automobilyje arba, kuriems po nesėkmingo gaivinimo, mirties faktas konstatuojamas gydymo įstaigoje, tačiau širdies sustojimo laikas, gaivinimo pradžia ir trukmė yra tiksliai žinomi.
8. Organų donoru žmogus gali tapti nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Svarbiausia – ne amžius, o sveikatos būklė. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tiktai po jo smegenų mirties.
„Žmogus niekada nebūna per senas ką nors pakeisti, todėl donorystei svarbiausia gera valia ir žmogaus sveikatos būklė. Ar donorystės procesas yra įmanomas, sprendžiama tik nustačius smegenų mirtį arba negrįžtamai nutrūkusią kraujotaką ir gavus artimųjų sutikimą. Tuomet individualiai įvertinama organų būklė. Įdomu tai, kad Europoje vyriausias organų donoras buvo net 95 metų“, – sako LSMU ligoninės Kauno klinikų organų koordinatorių tarnyboje dirbanti anesteziologijos-reanimatologijos rezidentė Dovilė Stonienė.
Vienas efektyvus organų ir (ar) audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 321 žmogus: 74 laukia inksto, 35 širdies, 8 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 148 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Išreikšti pritarimą organų donorystei galima užpildžius prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.
