Panašu, kad atsiradus popartui ir postmodernizmui, menas perėjo prie kažko, ką praktikuoja tik „bepročiai mokslininkai“. Kaip dar galima paaiškinti šiuos beprotiškus eksperimentus, kurie vadinami „menu“?
Skulptūra-savižudybė
Galima parašyti visą straipsnį, kuris vadintųsi „10 priežasčių, kodėl Chrisas Burdenas – didžiausias beprotis“. Įrodymų bei argumentų šiam teiginiui įrodyti straipsnyje tikrai netrūktų. Pavyzdžiui, šis menininkas kartą paprašė savo draugo šauti į jį iš šautuvo (vėliau jis tai ir padarė). Dar vieno pasirodymo metu jis buvo nukryžiuotas ant automobilio – šis triukas buvo toks beprotiškas, kad Davidas Bowie net apie jį parašė dainą.
Tačiau turbūt beprotiškiausias jo pasirodymas įvyko 1975 metais. Ch. Burdenas atsigulė po didžiuliu stiklu prie laikrodžio ir tiesiog po juo gulėjo nejudėdamas bei tikėdamasis, kad tam tikru metu juo susirūpinusi publika įsikiš ir sudaužys stiklą. Tačiau įdomu, kad niekas iš žiūrovų to nesugalvojo. Net kai menininkas po stiklu be maisto ir vandens pragulėjo dvi dienas, žmonės tik pažvelgdavo į jį ir nueidavo.
Užsispyrusio Ch. Burdeno gyvybę išgelbėjo vienas iš galerijos darbuotojų, kuris susirūpino ir padėjo ant stiklo stiklinę vandens. Savo pasiekęs menininkas išdaužė stiklą ir užbaigė šou.
Vizualinis LSD
Dauguma tų, kas girdėjo sąvoką „vaizdo menas“, apsisuka ir nueina kuo toliau nuo to, kas ją ištars, tačiau Tony Conrado darbai yra išskirtiniai. Kurdamas savo meną, T. Conradas siekia išsiųsti mus į haliucinogeninę kelionę.
Jo 1966 metų filmo „The Flicker“ idėja – kad žiūrovas patektų į šizofrenijos būseną. Ekrane nėra nieko, išskyrus spindinčią prožektoriaus šviesą tamsiame kambaryje. Ši meninė instaliacija parodė, kad tokie vaizdai yra tarsi „kritimas“, kuris veikia kaip vizualinis LSD, sukeldamas įvairius beprotiškus vaizdinius.
Beje, eksperimentas žmonėms patiko, atsirado daugybė „menininkų“, kurie bandė mėgdžioti T. Conradą.
Viešas mazochizmas
Jeigu jums vis dar reikia galutinių įrodymų, kad žmonija yra pasmerkta, pažvelkite į Marinos Abramovič „Ritm 0“. 1974 metais ji sukūrė performansą, kuriame nejudėdama sėdi fotelyje prie lentelės, pranešančios auditorijai, kad jie gali daryti su ja viską, ką tik nori.
Kad tiksliau paaiškintume, ką galėjo reikšti šis „viską, ką tik nori“, verta pridurti, jog šalia stovėjo stalas, ant kurio buvo prikrauta daugybė keistų daiktų – skalpelių, žirklių, virvių ir netgi užtaisytas pistoletas.
Baisiausia, kad jos auditorija visiškai pasinėrė į performansą: šešias valandas plėšė moters drabužius, dūrė į pilvą rožių spygliais, pjaustė ją bei pridėjo ginklą prie galvos – tikras sadizmas, kuris atrodytų eksperimentinis net Eli Rotho filmams...
Performansas baigėsi staiga: M. Abramovič staiga atsistojo ir tą pačią akimirką visi jos kankintojai pasielgė taip, kaip elgiasi sučiupti chuliganai – pabėgo.
Internetinis bandymas Nr. 1
Atsižvelgiant į tai, ką žinome apie internetą, galime drąsiai teigti, kad mažiausiai, ką kiekvienas iš mūsų norėtų padaryti, tai atsidurti jame pačiam. Nebent esate keistuolis, norintis visą likusį gyvenimą praleisti kaip negailestingų paauglių iš „4Chan“ žaisliukas.
1995 metais menininkas Stelarcas būtent tai ir padarė. Į jo raumenis buvo įstatyti elektrodai, jie buvo prijungti prie tinklo. Tai leido žmonėms Amsterdame, Paryžiuje ar Helsinkyje tiesiogiai manipuliuoti juo nuotoliniu būdu. Spausdami mygtukus, jie galėjo priversti judėti jo galūnes ar netgi priversti kur nors eiti, nepriklausomai nuo jo paties noro. Keista, kad dalyviai neišnaudojo šio šanso, kad priverstų Stelarcą, pavyzdžiui, save mušti arba be perstojo kartoti kokį nors šokį, ir Stelarcas išgyveno. Iš tiesų jam pasirodymas netgi suteikė malonumą, ir vėliau jis nusprendė tai pakartoti.
Internetinis bandymas Nr. 2
Žinoma, 1995 metų internetas buvo visiškai kitoks, palyginti su šiandieniniu monstru – tuo įsitikino ir Wafaa Bilalas. 2007 metais jis mėnesį išbuvo tuščiame kambaryje meno galerijoje, maitindamasis tik tuo, ką jam atnešdavo lankytojai.
Vien tai galėjo tapti patyčių priežastimi, tačiau tai nebuvo viskas, ką sugalvojo W. Bilalas. Kambaryje jis taip pat įrengė dažasvydžio šautuvą, o prieigą prie jo prijungė prie interneto tinklo.
Nesunku nuspėti, kas vyko toliau: tinklapyje susirinko apie 60 tūkstančių žmonių, kurie pradėjo „medžioti“ menininką. Paskutines dešimt dienų W. Bilalas nuolatos buvo apšaudomas. Situacija dar pasunkėjo, kai programišiai sugebėjo suprogramuoti ginklą, kuris šaudytų automatiškai.
Buvo suskaičiuota, kad į W. Bilalą iš viso buvo pataikyta 40 tūkstančių kartų – vidutiniškai po kartą kas minutę.
Skraidantis žmogus
Yra keletas „eksperimentų“, kuriuos turbūt jau įvykdėte patys, kai dar buvote vaikai. Pavyzdžiui, galbūt bandėte išsiaiškinti, ar nebūsite tas vienintelis per visą žmonijos istoriją, kuris moka skristi. Yvesas Kleinas taip pat nusprendė tai išbandyti.
1960 metais konceptualusis dailininkas ėmė ir iššoko pro savo antro aukšto buto langą žemyn galva. Šis „performansas“ turėjo išreikšti jo kritiką NASA dėl jos su Mėnuliu susijusios veiklos.
Y. Kleinas pareiškė, kad norėjo įrodyti, jog sugebės be pašalinių pagalbos nukeliauti iki Mėnulio – atsispyręs nuo žemės, nukeliaus tiesiai į dangų.
Miegančioji gražuolė
Ukrainiečių dailininkas sugalvojo vieną keisčiausių socialinių eksperimentų per visą istoriją. Nacionaliniame dailės muziejuje Kijeve penkios jaunos merginos paeiliui užsimerkusios gulėsi ant lovos, o muziejaus lankytojai eilėje laukė, kad jas pabučiuotų. Jau tai skamba gana keistai, tačiau mes dar nepasakėme svarbiausio: jeigu mergina atmerkdavo akis, kai ją bučiuodavo, pagal kontraktą jis privalėjo tekėti už to žmogaus, kuris ją bučiavo.
Projektas baigėsi tuo, kad viena iš merginų atsimerkė, kai ja bučiavo moteris.
Miesto galva
Visais prieš tai minėtais atvejais kalbėjome apie meno ir gyvenimo sintezę, tačiau visais atvejais vis dar buvo aišku, kas yra kas. Tačiau niekas nepasiekė tokio lygio, kaip Antano Mockaus gyvenimas.
Iš Lietuvos kilęs A. Mockus visų pirma žinomas kaip politikas. Tačiau pats jis ne kartą yra save įvardijęs kaip dailininką. Jo poelgiai rodo, kad jis save taip vadina ne šiaip sau. 1993 metais Bogotos universitete dėstęs A. Mockus susidūrė su triukšminga auditorija. Jis sugalvojo originalų būdą atkreipti jos dėmesį – nusimovė kelnes ir apatinius. Vėliau jis pareiškė, kad panaudojo „dalį priemonių, kuriomis gali pasinaudoti dailininkas. Vis dėlto jokie beprotiški veiksmai negali prilygti tam, kaip A. Mockus du kartus sugebėjo laimėti Bogotos miesto mero rinkimus.
Patys pagalvokite: maždaug šešerius metus didžiausias Kolumbijos miestas yra valdomas vyro, kuris paskyrė savo gyvenimą „meninėms išdaigoms“. Pirmosios savo rinkimų kampanijos metu A. Mockus vaikščiojo persirengęs supermenu ir tvirtino, kad „kovoja su nusikalstamumu“. Paskui, kai buvo išrinktas, pasamdė 420 gatvės mimų, kad jie reguliuotų eismą gatvėse. Televizijos ekranuose pasirodydavo nuogas savo duše, iš kurio aiškino savo vykdomą politiką. Įkūrė elitinių taksistų federaciją „Zebros riteriai“... Ir žmonės jį mėgo. Įdomu, kad su laiku keisti jo poelgiai įgaudavo vis didesnį mastą, tačiau nusikalstamumo lygis krito, avarijų skaičius mažėjo, o mokesčių į biudžetą patekdavo vis daugiau.
